Manoma, kad Lietuvoje avietės pradėtos kultivuoti ne vėliau kaip XVII a. Tai viena vertingiausių uoginių kultūrų, viliojanti savo skoniu bei aromatu. Ypač vertinamos avietės dėl dietinių ir vaistinių savybių, kurios išlieka ir konservuotuose produktuose. Avietės populiarios ir dėl to, kad pradeda greičiau derėti už kitus uogakrūmius, be to, jos žydi vėlai, todėl retai nukenčia nuo šalnų. Avietės – medingas augalas, noriai lankomas bičių. Aviečių uogos vartojamos šviežios, šaldytos, džiovintos, konservuotos. Iš jų gaminamos sultys, sirupai, įvairūs gėrimai, kompotai, uogienės, džemai. Jas labai tinka maišyti su kitomis uogomis, nes avietės suteikia konservams specifinį aromatą ir skonį.

Avietės – daugiametis krūmas. Tačiau iš tikrųjų daugiametė yra tik požeminė dalis, susidedanti iš šakniastiebio ir papildomų šaknų. Antžeminę dalį sudaro pirmamečiai ir antramečiai stiebai. Soduose auginamos kultūrinės avietės skirstomos į vasarines ir remontantines, t.y. duodančias kelis derlius.

Vasarinės avietės pirmaisiais metais intensyviai augina atžalas ir stiebus. Jei gera agrotechnika, kai kurių veislių stiebai gali išaugti iki 2-2,5 m aukščio. Antraisiais metais stiebai nebeauga. Iš šoninių pumpurų formuojasi vaisinės šakelės, kurios žydi ir dera. Subrendus uogoms, stiebai pradeda džiūti, o iš apačios želia ūgliai – būsimieji pakaitiniai stiebai. Todėl, nuskynus vasarinių aviečių derlių, vasaros pabaigoje reikia išgenėti jų krūmus: ties dirvos paviršiumi nupjauti derėjusius stiebus, nepaliekant stuobrelių. Išpjauti senus stiebus reikia neatidėliojant, nes labiau apšviesti vienmečiai stiebai geriau pasirengia žiemoti. Jei antramečiai stiebai neišpjaunami, avietynas su senais kelmeliais trumpiau dera. Kadangi pakaitinių stiebų avietės išaugina daug, todėl silpnuosius, ligotus ar mechaniškai pažeistus taip pat reikia išpjauti 5-7 cm gylyje po žeme. Auginant avietes siauromis juostomis, išilginiame metre paliekama 10-15 stiprių stiebų. Geras kitų metų vasarinių aviečių derlius priklauso nuo sėkmingai peržiemojusių krūmelių. Jei žiema snieginga, avietėms nėra grėsmės, tačiau ankstyvi šalčiai ar pavasarinės šalnos ištirpus sniegui gali padaryti daug žalos avietėms. Patartina avietes prilenkti prie žemės ir apdengti. Svarbu pavasarį laiku nuimti uždangalą, kad nesušustų aviečių pumpurai. Styrantiems stiebams gresia ir išdžiūvimas, jei besniegiu vėjuotu metu spustels šaltukas - stiebai praras daug drėgmės ir pumpurai žus.

Remontantinės avietės dera jau pirmais metais. Tokių aviečių pumpurai, susidarę viršutinėje stiebo dalyje, tais pačiais metais išaugina vaisines šakutes, kurios žydi ir dera rugsėjo – spalio mėnesiais. Atiderėjusios viršūnės nudžiūsta kaip ir dvimečiai stiebai, o apatinė, neišsišakojusi, dalis dera kaip ir paprastai aviečių – sekančiais metais. Taip avietės dera du kartus per metus. Tačiau norint gauti gausesnį derlių, stiebus rekomenduojama genėti vėlai rudenį arba žiemą, nušienaujant juos iki pat žemės paviršiaus. Tokius avietynus lengviau prižiūrėti. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, atžėlus ūgliams, viename išilginiame metre paliekama po 10-12 stiebų. Taip sutvarkytos avietės ypač gausiai dera vasaros pabaigoje ir visą rudenį, kai jau nuderėjusios vasarinės avietės ir kitos uogos. Remontantinių aviečių uogos pradeda bręsti rudenį, kai jau nėra įprastinių aviečių kenkėjų (paprastųjų avietinukų, avietinių žiedgraužių), ligų sukėlėjų, todėl nebūna sukirmijusios ir jų nereikia purkšti chemikalais. Šias avietes galima auginti ekologiškai.

Krūmo aukštis: augūs iki 2 m aukščio. Ūgliai padengti retais spygliukais.

Derlingumas: tai vasarinė aviečių veislė, deranti ant antramečių ūglių. Derlius labai gausus.

Vaisiai: uogos ryškiai raudonos spalvos, blizgios, itin didelės (iki 5 cm), kūginės formos, tvirtos, netrupa, labai skanios ir kvapnios. Uogos transportabilios. Tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek perdirbimui.

Derėjimo laikas: uogos nokti pradeda birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Dera iki rugsėjo.

Atsparumas: veislė labai atspari ligoms, viena atspariausių veislių šalčiui. Uogos mažai jautrios pelėsiui. Reikli pastoviam laistymui.

Sodinimas: avietės gausiai auga ir dera humusingose, puriose, laidžiose orui ir drėgmei, lengvose bei vidutinio sunkumo priemolio, silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,5 - 6,5) dirvose. Gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje.

Genėjimas: po derėjimo išgenimi ūgliai, ant kurių buvo vaisiai. Paliekami per vasarą naujai išaugę ūgliai.

Krūmo aukštis: vidutinio augumo, užauga maždaug iki 1,2 m aukščio. Stiebai tvirti, gali augti be atramų. Stiebai padengti mažais, minkštais spygliais.

Derlingumas: pirmasis derlius ant pernykščių ūglių liepos mėnesį labai gausus. Rudeninis derlius kiek mažesnis.

Vaisiai: uogos apvalios formos, vidutinio dydžio, aukso geltonumo spalvos, saldžios, net pilnai ir nesunokusios, puikaus desertinio skonio, labai kvapnios. Uogas lengva rinkti. Dėl puikaus skonio vartojamos šviežios desertui, bet tinka ir perdirbimui.

Derėjimo laikas: tai du kartus per metus uogas vedanti aviečių veislė. Liepos mėnesį pradeda derėti ant pernykščių ūglių, o rudenį uogas veda ant šių metų ūglių.

Atsparumas: ši aviečių veislė yra atspari šalčiui ir aviečių ligom. Šiai veisliai būdingi sulenkti lapai, tai yra rūšies savybė, o ne ligos požymis. Mažiau jautrios kenkėjams, nei kitos aviečių veislės. Papildomas šios veislės pranašumas yra mažas jautrumas vaisių puvimui ir ūglių nykimui.

Sodinimas: avietės gausiai auga ir dera humusingose, puriose, laidžiose orui ir drėgmei, lengvose bei vidutinio sunkumo priemolio, silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,5 - 6,5) dirvose. Gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje.

Genėjimas: šias avietes reikia stipriai genėti. Liepos mėnesį derančius ūglius geriausia nupjauti pasibaigus derėjimui. Tai suteikia galimybę naujiems ūgliams greičiau vystytis ir duoti vaisių rudeniniam derliui.

Krūmo aukštis: stipraus augimo, siekia iki 2 m. Ūgliai tvirti, bet, norint, kad vėjas neišguldytų, patartina įrengti atramas. Viename krūme būna keli ar keliolika ūglių. Ūgliai apaugę smulkiais dygliukais, kurių nėra labai daug, todėl derliaus nuėmimui jie netrukdo. Atžalų leidžia mažai.

Derlingumas: vidutiniškai derlinga, stambiauogė remontantinių aviečių veislė.

Vaisiai: šios veislės uogos labai didelės (vienos iš stambiausių), intensyviai raudonos spalvos, o jų paviršiuje yra retų plaukelių. Uogos pailgos ar šiek tiek rutuliškos formos. Tai viena iš tinkamiausių veislių desertų gamybai.

Derėjimo laikas: šios veislės avietės nokti pradeda rugpjūčio viduryje ir dera iki rudens šalnų.

Atsparumas: mažai imli puviniui ir grybinėms ligoms, virusinėms ligoms jautri.

Sodinimas: avietės gausiai auga ir dera humusingose, puriose, laidžiose orui ir drėgmei, lengvose bei vidutinio sunkumo priemolio, silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,5 - 6,5) dirvose. Gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje.

Genėjimas: ankstyvą pavasarį visus ūglius nupjaunam iki pat žemės.

Krūmo aukštis: užauga iki 2-4 metrų aukščio, šakos stiprios, lengvai išlinkusios. Neleidžia šaknų atžalų.

Derlingumas: ypatingai derlinga, uogos noksta ne vienu metu.

Vaisiai: uogos apvalios, sultingos, skanios, juodos spalvos. Skinasi lengvai. Transportabilios. Valgomos šviežios, tinka perdirbimui bei šaldymui.

Derėjimo laikas: dera ant antramečių ūglių nuo liepos vidurio iki rugsėjo pabaigos.

Atsparumas: veislė atspari grybinėms ligoms, ištverminga šalčiams.

Sodinimas: avietės gausiai auga ir dera humusingose, puriose, laidžiose orui ir drėgmei, lengvose bei vidutinio sunkumo priemolio, silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,5 - 6,5) dirvose. Gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje, turėdamos pakankamai drėgmės. Šios avietės auginamos su atramomis, patrumpinus viršūnes. Po derliaus nuėmimo, išpjaunami atiderėję stiebai, jauni ūgliai paliekami – jie derės kitais metais.

   Ar norite savo sode užsiauginti neįprastą uogą ir nustebinti draugus bei artimuosius? Pasisodinkite aviečių  - braškių hibridą. Tai vienoje uogoje suderinti šių abiejų uogų skoniai.

Krūmas: žemas ir vešlus, pasiekiantis nuo 0,5 m iki 1,5 m aukštį. Ant ūglių turi mažus, bet labai patvarius dyglius. Po pirmųjų šalnų ūgliai yra nupjaunami, pavasarį atželia nauji ūgliai. Dera ant pirmamečių stiebų. Žydi baltais penkialapiais stambiais žiedais nuo liepos vidurio iki vėlyvo rudens.

Derlingumas: derlius visai neblogas: viena šaka gali užauginti iki 5 uogų, sverenčių 3g.

Vaisiai: neįprasti atrodanti skani sultinga uoga. Išvaizda primenanti avietę ir braškę viename. Uoga skaisčiai raudonos spalvos, didelės – iki 4 cm skersmens, nuo sulčių gausos blizganti saulėje, aromatas primena braškę. Uogų skonis saldžiarūgštis.

Derėjimo laikas: pirmąjį avietės – braškės hibrido derlių galima skinti vasaros pabaigoje ir šia neįprasta uoga mėgautis iki vėlyvo rudens.

Atsparumas: šis hibridas gerai toleruoja žiemojimą, apdengti reiktų tik ypač šaltomis besniegėmis žiemomis durpių mulčo sluoksniu.

Sodinimas: sodinama į purią derlingą žemę, saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje. Šis augalas plinta šaknų atžalomis, todėl turi turėti pakankamai vietos nuo kitų augalų. Jas galima sodinti atskirais krūmais ir eilėmis, paliekant 0,8 m atstumus tarp augalų. Nemėgsta užmirkstančių vietų.

Iš visų uogakrūmių avietės yra reikliausios tiek dirvai, tiek kitoms augimo sąlygoms. Tiesa, jos augti gali daug kur, bet gerą derlių duoda tik trąšioje dirvoje ir rūpestingai prižiūrimos.

Aviečių reikalavimai dirvai ir augimo sąlygoms. Geriausiai avietėms tinka vidutinio sunkumo arba lengvi, laidūs ir purūs priemoliai. Gerai jos auga ir lengvose, pakankamai drėgnose dirvose. Sunkiose, supuolusiuose dirvose gero aviečių derliaus tikėtis negalima. Labai svarbu, kad dirva turėtų daug humuso, todėl prieš sodinant avietyną į dirvą įterpiama perpuvusio mėšlo, komposto, durpių bei mineralinių trąšų, kurių sudėtyje didesnis kiekis kalio. Avietės geriausiai auga silpnai rūgščioje dirvoje, kai pH 5,8-6,7. Jeigu dirva per rūgšti, gero efekto sulauksime pakalkinus ją. Tačiau perkalkinti negalima. Šarminės dirvos avietėms mažiau tinkamos. Avietės nemėgsta ir užmirkstančių dirvų, nes ilgesnį laiką užsistovėjus avietyne vandeniui, augalai nusilpsta, kartais net žūva. Gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau, kaip 1-1,5 m nuo dirvos paviršiaus. Avietės – šviesomėgiai augalai, todėl gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje. Aviečių šaknys paviršinės, todėl joms labai reikia drėgmės, ypač uogoms mezgantis. Papildomai laistant avietes, jų derlius padidėja 30-60 proc. Labai svarbu, kad visuomet avietes perpūstų lengvas vėjas, jos vėdintųsi. Neprapučiamuose plotuose labiau plinta stiebų ligos. Tačiau avietes reikia saugoti nuo per stiprių vėjų. Jie džiovina gležnas nokstančias uogas, o kartais išlaužo vešliai augančius stiebus.

Aviečių sodinimas. Avietės sodinamos pavasarį ir rudenį. Sodinama rugsėjo pabaigoje-spalio viduryje, kad sodinukai suspėtų sustiprėti prieš žiemą, o pavasarį - visą balandį iki gegužės pradžios. Aviečių krūmai sodinami eilute 50-70 cm tarpais, geriausia šiaurės – pietų kryptimi. Mėgėjų soduose sodinant nedaug aviečių, derlingose dirvose kasamos negilios duobės, kad tilptų šaknynas, o prastesnėse – gilesnės (40 cm x 40 cm), priberiamos kompostinės žemės arba esama žemė pagerinama perpuvusiu mėšlu. Sodinant avietes, šaknies kaklelis turi būti šiek tiek giliau negu augo medelyne. Lengvose dirvose avietės sodinamos 3-5 cm giliau. Žemė aplink augalus apmindoma, gausiai palaistoma ir apmulčiuojama durpėmis. Pasodintų augalų stiebai sekatoriumi nukarpomi iki pat žemės.

Aviečių priežiūra. Tinkamai prižiūrimos avietės duoda gerokai didesnį derlių, didesnes ir saldesnes uogas. Laistymas. Kadangi aviečių šaknys yra dirvos paviršiuje, didelis lapų paviršius išgarina nemažai vandens, be to, daug drėgmės ir maisto medžiagų kasmet reikia naujiems stiebams išauginti, todėl avietyne turi būti užtikrinamas pakankamas vandens kiekis. Daugiausia vandens augalams reikia, kai mezgamos ir auga uogos. Laistoma atsižvelgiant į oro sąlygas bei dirvos drėgmę. Geriau laistyti retai, bet gausiai, nei dažnai ir po truputį, kad šaknys skverbtųsi gilyn į dirvą. Mulčiavimas. Avietyne labai naudinga mulčiuoti dirvą. Po mulčio sluoksniu išsilaiko pastovesnė dirvos temperatūra, padidėja dirvos drėgmė. Pastoviai mulčiuojant, dirva darosi puresnė, lengviau galima kovoti su piktžolėmis, didėja dirvoje humuso kiekis. Mulčiui tinka durpės, kompostas, pjuvenos. Tręšimas. Uogoms auginti, avietės sunaudoja ne daug maisto medžiagų. Bet kasmet iš avietyno pašalinama daug jaunų atžalų ir senų stiebų. Jiems auginti reikia labai daug maisto medžiagų. Aviečių šaknys auga paviršiuje, todėl joms nedaug tenka gilesniuose dirvos sluoksniuose esančių maisto atsargų, todėl avietes būtina tręšti. Azotines trąšas reikia berti anksti pavasarį, kad pradėjusios augti aviečių šaknys iš karto gautų maisto. Fosforo ir kalio trąšomis galima tręšti ir rudenį, ir pavasarį. Avietės jautrios mikroelementų trūkumui, ypač magnio ir boro, todėl pavasarį arba vasarą papildomai per lapus tręšiama mikroelementų tirpalu. Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Pavasarį, prieš žydėjimą, vasarinės avietės purškiamos nuo kenkėjų (kad uogos nekirmytų) insekticidais, jei reikia, nuo ligų (žievėplaišos ir degulių) – fungicidais.