Aviečių auginimas.

Iš visų uogakrūmių avietės yra reikliausios tiek dirvai, tiek kitoms augimo sąlygoms. Tiesa, jos augti gali daug kur, bet gerą derlių duoda tik trąšioje dirvoje ir rūpestingai prižiūrimos.

Aviečių reikalavimai dirvai ir augimo sąlygoms. Geriausiai avietėms tinka vidutinio sunkumo arba lengvi, laidūs ir purūs priemoliai. Gerai jos auga ir lengvose, pakankamai drėgnose dirvose. Sunkiose, supuolusiuose dirvose gero aviečių derliaus tikėtis negalima. Labai svarbu, kad dirva turėtų daug humuso, todėl prieš sodinant avietyną į dirvą įterpiama perpuvusio mėšlo, komposto, durpių bei mineralinių trąšų, kurių sudėtyje didesnis kiekis kalio. Avietės geriausiai auga silpnai rūgščioje dirvoje, kai pH 5,8-6,7. Jeigu dirva per rūgšti, gero efekto sulauksime pakalkinus ją. Tačiau perkalkinti negalima. Šarminės dirvos avietėms mažiau tinkamos. Avietės nemėgsta ir užmirkstančių dirvų, nes ilgesnį laiką užsistovėjus avietyne vandeniui, augalai nusilpsta, kartais net žūva. Gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau, kaip 1-1,5 m nuo dirvos paviršiaus. Avietės – šviesomėgiai augalai, todėl gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje. Aviečių šaknys paviršinės, todėl joms labai reikia drėgmės, ypač uogoms mezgantis. Papildomai laistant avietes, jų derlius padidėja 30-60 proc. Labai svarbu, kad visuomet avietes perpūstų lengvas vėjas, jos vėdintųsi. Neprapučiamuose plotuose labiau plinta stiebų ligos. Tačiau avietes reikia saugoti nuo per stiprių vėjų. Jie džiovina gležnas nokstančias uogas, o kartais išlaužo vešliai augančius stiebus.

Aviečių sodinimas. Avietės sodinamos pavasarį ir rudenį. Sodinama rugsėjo pabaigoje-spalio viduryje, kad sodinukai suspėtų sustiprėti prieš žiemą, o pavasarį - visą balandį iki gegužės pradžios. Aviečių krūmai sodinami eilute 50-70 cm tarpais, geriausia šiaurės – pietų kryptimi. Mėgėjų soduose sodinant nedaug aviečių, derlingose dirvose kasamos negilios duobės, kad tilptų šaknynas, o prastesnėse – gilesnės (40 cm x 40 cm), priberiamos kompostinės žemės arba esama žemė pagerinama perpuvusiu mėšlu. Sodinant avietes, šaknies kaklelis turi būti šiek tiek giliau negu augo medelyne. Lengvose dirvose avietės sodinamos 3-5 cm giliau. Žemė aplink augalus apmindoma, gausiai palaistoma ir apmulčiuojama durpėmis. Pasodintų augalų stiebai sekatoriumi nukarpomi iki pat žemės.

Aviečių priežiūra. Tinkamai prižiūrimos avietės duoda gerokai didesnį derlių, didesnes ir saldesnes uogas. Laistymas. Kadangi aviečių šaknys yra dirvos paviršiuje, didelis lapų paviršius išgarina nemažai vandens, be to, daug drėgmės ir maisto medžiagų kasmet reikia naujiems stiebams išauginti, todėl avietyne turi būti užtikrinamas pakankamas vandens kiekis. Daugiausia vandens augalams reikia, kai mezgamos ir auga uogos. Laistoma atsižvelgiant į oro sąlygas bei dirvos drėgmę. Geriau laistyti retai, bet gausiai, nei dažnai ir po truputį, kad šaknys skverbtųsi gilyn į dirvą. Mulčiavimas. Avietyne labai naudinga mulčiuoti dirvą. Po mulčio sluoksniu išsilaiko pastovesnė dirvos temperatūra, padidėja dirvos drėgmė. Pastoviai mulčiuojant, dirva darosi puresnė, lengviau galima kovoti su piktžolėmis, didėja dirvoje humuso kiekis. Mulčiui tinka durpės, kompostas, pjuvenos. Tręšimas. Uogoms auginti, avietės sunaudoja ne daug maisto medžiagų. Bet kasmet iš avietyno pašalinama daug jaunų atžalų ir senų stiebų. Jiems auginti reikia labai daug maisto medžiagų. Aviečių šaknys auga paviršiuje, todėl joms nedaug tenka gilesniuose dirvos sluoksniuose esančių maisto atsargų, todėl avietes būtina tręšti. Azotines trąšas reikia berti anksti pavasarį, kad pradėjusios augti aviečių šaknys iš karto gautų maisto. Fosforo ir kalio trąšomis galima tręšti ir rudenį, ir pavasarį. Avietės jautrios mikroelementų trūkumui, ypač magnio ir boro, todėl pavasarį arba vasarą papildomai per lapus tręšiama mikroelementų tirpalu. Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Pavasarį, prieš žydėjimą, vasarinės avietės purškiamos nuo kenkėjų (kad uogos nekirmytų) insekticidais, jei reikia, nuo ligų (žievėplaišos ir degulių) – fungicidais.