Anksčiau lietuviai iš spanguolių gamindavo daug kasdieninių ir šventinių valgių. Visa bėda, kad nusausinus daugelį mažų ir didesnių pelkių, spanguolynai nuskurdo, o neretas ir visai sunyko. Tad norint turėti šių vertingų uogų, būtų naudinga jų lysvę pasisodinti šalia namų.

Stambiauogės spanguolės stiebai storesni ir tvirtesni, negu pas mus natūraliai miškuose augančių spanguolių rūšių. Jie būna dvejopi: šliaužiantieji ir statūs. Šliaužiantieji stiebai pasirodo jau pirmaisiais auginimo metais iš viršūnių ir lapų pažastyse esančių pumpurų. Jie sparčiai auga – per metus priauga nuo 20 iki 80 cm, greitai įsišaknija ir padengia ploto paviršių. Statūs stiebai išauga iš šliaužiančiųjų ūglių lapų pažastinių pumpurų. Jų viršūnėse antroje vasaros pusėje formuojasi žiediniai pumpurai, iš kurių gegužės mėnesį išauga jauni ūgliai su 6-15 žiedų, sukrautų į kekes. Vaisius – stambi, iki 25 mm skersmens, raudona uoga.

Tai tarpinė tarp vidutinio vėlyvumo ir vėlyvų spanguolių hibridinė veislė, pradėta auginti 1961 m. Ši veislė derlinga, atspari ligoms. Uogos labai stambios, purpuriniai raudonos, su neryškiu melsvu vaškiniu apnašu, ovalios. 100 uogų masė 134,1-232,2 g, vidutinis uogos ilgis – 18,6 mm, plotis – 16,4 mm. Augalai vešlūs su vidutinio ilgio stačiomis šakelėmis ir ilgais vegetatyviniais ūgliais. Uogos sunoksta rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje.

Krūmelis: vidutinio augumo veislė su ilgais stačiais stiebeliais ir storais vegetatyviniais ūgliais, ūgliai užauga iki 180 cm, linkusi šliaužti pažeme.

Derėjimo laikas: tai vidutinio vėlyvumo - uogos sunoksta rugsėjo antroje pusėje, hibridinė veislė, pradėta auginti 1950 m JAV.

Derlingumas: labai derlinga veislė, duodanti apie 2 kg/m² uogų.

Vaisiai: uogos stambios ar labai stambios (uoga vidutiniškai sveria 1,3 – 1,7g, vidutinis uogos ilgis – 17 mm, plotis – 15 mm), ovalios elipsės formos, tamsiai raudonos, blizgančios, su vos pastebimomis vaškinėmis apnašomis, gerai tinkamos ilgam laikymui.

Atsparumas: atspari šalčiams, kenkėjams, vidutiniškai atspari grybinėms ligoms. Veislė perspektyvi auginti Lietuvoje.

Norint užsiauginti spanguolių, svarbu nepamiršti dviejų reikalavimų: dirva turi būti rūgšti ir, nors drėgna, bet neužmirkusi.

Dirvos paruošimas. Spanguolėms netinka sunkios, nelaidžios vandeniui ir orui molio ir priemolio dirvos, kalkingas žvyras. Geriausiai spanguolės augs kraikinėse samanų durpėse. Todėl pasirinktoje vietoje reiktų maždaug per kastuvą nuimti viršutinį dirvos sluoksnį, o į jo vietą pripilti 20-25 cm rūgščių durpių. Jei darže ar sode grynas smėlis, per kurį greitai nubėga vanduo, verta dugną, prieš užpilant durpėmis, iškloti skylėta polietileno plėvele. Ji padės sulaikyti durpėse drėgmę. Tačiau kitur nepatartina naudoti plėvelės, nes gausiau palijus ar palaisčius spanguolės skurs dėl drėgmės pertekliaus.

Vieta. Spanguolėms reiktų parinkti saulėtą vietą, pavėsyje augdamos jos mažai derės. Į 1 m² sodinami 9 kereliai. Geriausia sodinti pavasarį arba ankstyvą rudenį.

 Laistymas. Pasodinti sodmenys gausiai laistomi, kad dirva priglustų, neliktų oro tarpų prie kerelių. Vėliau plotas laistomas tiek, kad žemė visada būtų drėgna, bet ne šlapia: jei auginama durpėse, saujoje jas suspaudus, pro pirštus neturi sunktis vanduo, o tik jaustis drėgmė.

Tręšimas. Spanguolių natūralių augimviečių žemė netrąši, todėl jas auginant, ypač įveisus durpyne, nereikės daug trąšų. Trąšomis, žinoma galima pagerinti spanguolių augimą ir derlingumą, tačiau jas naudoti reikia labai apgalvotai. Augimui paskatinti į kibirą pilama maždaug valgomasis šaukštas kompleksinių trąšų (gerai tinka šilauogėms skirtos trąšos), o kibiras išlaistomas į 10 m². Jaunos spanguolės tręšiamos 3-4 kartus iki rugpjūčio vidurio kas 2-3 savaites. Rugpjūčio pabaigoje ne tik nebetręšiama, bet ir mažiau laistoma, kad ūgliai suspėtų iki šalčių sumedėti ir pasiruošti žiemai. Derantis spanguolynas tręšiamas balandžio mėnesį, prieš pradedant augalams augti, ir liepos viduryje, baigiant žydėti ir pradėjus formuotis kitų metų žiedynų pumpurams.

Retinimas. Kol spanguolynas nesuželia į tankų stačių stiebų kilimą, šliaužiančių stiebų nereikia karpyti, nebent tuos, kurie driekiasi už numatytų spanguolyno ribų.

Smėlinimas. Spanguolynas maždaug kas 2-4 metai, maždaug 3-4 cm storio sluoksniu užpilamas smėliu, uždengiant senus nuplikusius stiebus. Smėlio užpylimas skatina stiebų įsišaknijimą, palaidoja negyvas augalų dalis, kartu sumažina ligų ir kenkėjų keliamą pavojų. Reguliariai smėlinami spanguolynai mažiau kenčia nuo šalnų. Geriausia smėlį išbarstyti žiemą ant įšalusio spanguolyno, tuomet mažiau nukenčia augalai ir dirva. Tačiau smėlis turi būti rūgščios terpės (pH ne didesnis kaip 5,5), jei tokio smėlio nepavyksta gauti, spanguolynas užberiamas rūgščių durpių sluoksniu.

Paruošimas žiemai. Rudenį, po šalnų paraudę lapai – normalus reiškinys, taip spanguolės pasiruošia žiemai. Žiemą spanguolėms gresia du pavojai: apšalimas, jei nėra sniego, ir daigų iškilnojimas pirmaisiais augimo metais, jei pasodintos durpiniame dirvožemyje. Todėl auginant spanguoles sode, vertėtų jas prieš žiemą pridengti eglišakėmis. Pavasarį, orui atšilus ir išėjus pašalui, spanguoles reikia nudengti.

Derėjimas. Spanguolės, pasodintos kereliais, pradeda derėti antrais – trečiais metais. Ketvirtais – penktais auginimo metais spanguolynas visiškai suauga į ištisinį kilimą. Tokiame spanguolyne iš kvadratinio metro galima priskinti vidutiniškai po 3 kg uogų, o derlingais metais – iki 5 kg.