Lietuvoje japoninis svarainis žinomas nuo XIX a. vidurio ir vertinamas kaip ūkinę bei dekoratyvinę reikšmę turintis augalas. Sodininkus džiugina nepaprastai gražiai žydintis japoninio svarainio krūmelis ir aromatingi bei vitaminingi jo vaisiai.

Krūmas:  60 – 120 cm aukščio, dygliuotas retais iki 1 cm ilgio dygliais, su lanku išsilenkusiomis šakomis.

Žydi: gegužės antroje pusėje apie 2-3 savaites tamsiai oranžiniais žiedais, kuriuos apdulkina bitės.

Derėjimas: sėjinukai derėti pradeda 3 – 4 metais po sudygimo.

Vaisiai: būna įvairios formos (obuolio, kriaušės, citrinos) ir spalvos (geltoni su rusvumu, rausvai geltoni, šviesiai žali ir žali). Sveria vidutiniškai 20 – 30 g, stambiausi išauga iki 150 – 160 g. Gerai prižiūrimi krūmai išaugina iki 4 – 5 kg vaisių. Minkštimas kietas, aromatingas, sutraukiantis.

Nokimas: vaisiai noksta rugsėjo – spalio mėnesiais, ne vienu metu. Vaisius būtina nuskinti iki šalnų.

Laikymas: sveikus, nepažeistus ir laiku nuskintus svarainių vaisius laikant 0-1 °C temperatūroje ir esant 90-95 proc. drėgmei, galima laikyti iki 3 mėn. Tuomet pagerėja vaisių skonio savybės.

Panaudojimas: švieži svarainių vaisiai dėl rūgštaus skonio valgyti neskanūs, tačiau labai tinka perdirbimui: tyrelėms, drebučiams, sirupams, sultims, uogienėms, džemams, kompotams, marmeladams, cukatoms ir kt. gaminti. Juos taip pat galima virti, kepti, šaldyti, džiovinti. Svarainis ne vien vaisinis, bet ir dekoratyvinis augalas. Jis tinka gyvatvorėms sodinti, o pavieniai svarainio krūmai gali būti įdomus darželio ar pievutės akcentas.

Atsparumas: japoniniai svarainiai atsparūs sausroms, nereiklūs dirvai, šviesomėgiai, pakenčia iki -30°C šalčius. Šaknys tvirtos, prasiskverbia giliai į dirvožemį. Svarbiausia liga – vaisių puvinys. Augant šarminėje dirvoje atsiranda chlorozės požymių.

Vieta sodinimui: geriausiai auga šviesiose, saulėtose, apsaugotose nuo vėjų vietose, priemolio ir priesmėlio, iki 6 pH rūgštumo dirvose. Eilėse sodinami kas 1 m, sodinama tokiu pat gyliu, kaip ir augo medelyne. Pasodinti sodinukai gerai paliejami, paskui mulčiuojami durpėmis. Po pasodinimo pirmą pavasarį ūgliai trumpinami trečdaliu, kad krūmeliai būtų kompaktiškesni.

Priežiūra: rudenį tręšiami organinėmis ir fosforo, pavasarį azoto ir kalio trąšomis. Reikia vengti kalio trąšų, kuriose yra chloro (pvz.: kalio chlorido), nes chloras slopina žiedinių pumpurų susidarymą ir svarainiai gali nustoti derėję. Patartina rudenį svarainius patręšti medžio pelenais ir sutrupintais kiaušinių lukštais. Vasarą po svarainių krūmais naikinamos piktžolės ir purenama žemė. Sutankėję krūmai kovo mėnesį retinami pašalinant 5 metų ir vyresnes šakas. Gerai suformuotame krūme pakanka 10 šakų, vienodai nutolusių viena nuo kitos.