Šermukšnis

          Lietuvoje šermukšniai – dažni medžiai. Jų galima pamatyti pakelėse, pamiškėse, miškuose, kirtimuose, paupiuose, parkuose. Nuo senų senovės lietuviai šermukšnį laikė stebuklingu medžiu ir jį labai garbino. Tai buvo laimės ir vaisingumo simbolis. Gausus šermukšnių derlius gelbėdavo badmečiu. Jų sodinta kiekvienoje sodyboje, dažniausiai prie kiemo vartų, kadangi žmonės tikėjo, kad šitaip bus galima apsaugoti namus nuo nelaimių, raganų ir kitų mitologinių būtybių, kurios kėsinasi pakenkti šeimininkams ar jų turtui. Prie namų žmonės šermukšnius sodina ne vien dėl grožio, bet ir dėl vaisių, kurie naudojami marmeladų, uogienių, kompotų, sulčių, acto, spirito, vyno, likerio gamybai, tinka šaldyti, džiovinti, vertingi konditerijoje, medicinoje bei kosmetikoje. Žmonės gydymo tikslais nuo seno naudojo šermukšnių lapus, žievę, žiedus ir vaisius. Taigi, šermukšniai – vaistiniai, vaisiniai, medingieji ir dekoratyvūs augalai, ypač kai žydi ir nokina vaisius. Jie nebijo nei žvarbių rudens vėjų, nei darganų, nei lietaus, nei žiemos šalčių.

plačiau

Kaina: - EUR
Kiekis
 

Medis: tai daugiametis, vasaržalis medis arba krūmas, išaugantis iki 3-20 m aukščio. Jaunų medžių laja kūgio formos, su amžiumi platėja. Lapeliai pailgai kiaušiniški, dantyti. Žiedai balti, kvapūs, sukrauti į skėtiškus žiedynus šakučių viršūnėse. Žydi gegužės – birželio mėn.

 

Vaisiai: vitaminingi, raudoni ar raudonai oranžiniai, sultingi, kartaus, sutraukiančio skonio obuoliukai.

 

Derėjimo laikas: prinoksta rugsėjo mėnesį ir kabo iki žiemos, jei nenulesa paukščiai. Po šalnų surinkti ar suvytę vaisiai netenka kartumo, todėl tinka desertams. Nelygu metai, nuo vieno medžio surenkama 20-120 kg vaisių. Paprastųjų šermukšnių sėjinukai pradeda derėti apie 10 augimo metus ir dera kasmet.

 

Atsparumas: šermukšniai ištvermingi šalčiui, gali ištverti -40 oC ir žemesnę temperatūrą.

plačiau

Kaina: - EUR
Kiekis
 

Vietos ir dirvos parinkimas. Sunkiuose dirvožemiuose, priemoliuose ar molynuose užauga vešlūs medžiai, tačiau dera menkai. Gerai auga ir gausiai dera drėgmei laidžiuose, humusinguose, kalkinguose priesmėliuose ar lengvo priemolio dirvožemiuose. Jie gerai auga šiaurinės ar vakarinės pusės šlaituose, pietų pusės šlaitai jiems visiškai netinkami, nes saulės atokaitoje žemės paviršius greitai išdžiūsta, o negilios šaknys tam nepakančios. Dirvožemiai turi būti neužmirkstantys, gruntinio vandens lygis –ne aukštesnis, kaip 1,5-2 m. Šermukšniai gausiai dera saulės apšviestose vietose, kadangi daugelis šių šviesomėgių medžių žiedinių pumpurų formuojasi vainiko išorėje.

Sodinimas. Šermukšnių sodinukai sodinami rudenį ir anksti pavasarį. Šermukšnių šaknys retos ir nevešlios, todėl prieš sodinant jas patartina pamirkyti molio tyrėje, kad geriau prigytų. Kadangi šermukšnių šaknų sistema yra paviršinė, duobės kasamos 40-50 cm gylio ir 60-70 cm pločio. Sodinti reikia negiliai, iki šaknies kaklelio, nes giliau pasodinti augalai prastai auga, leidžia daug šakninių atžalų. Jei dirva prastoka, duobės priberiamos derlingos žemės, sumaišytos su perpuvusiu mėšlu ar kompostu (1-2 kibirais). Medelis statomas į duobės viduryje padarytą paaukštinimą, stengiantis, kad šaknys nebūtų užlinkusios ir susipynusios. Ištiesintos šaknys užpilamos paruoštu žemių mišiniu. Pasodinus įkalamas kuolas, medelis pririšamas, paliejama (1 kibiras vandens 1 medeliui), pomedis apmulčiuojamas durpėmis arba smulkintomis medžių žievėmis. Nors šermukšniai yra savidulkiai augalai, geriau sodinti kelis, skirtingų veislių augalus, tuomet jie gausiau derės. Jie sodinami ne mažesniu, kaip 3-5 m atstumu vienas nuo kito.

Priežiūra. Pasodintus augalus būtina tinkamai prižiūrėti: laistyti, purenti pomedžius, mulčiuoti, papildomai tręšti, genėti.

Tręšimas. Jų šaknys auga negiliai, todėl viršutiniame dirvos sluoksnyje turi pakakti drėgmės ir maisto medžiagų. Pavasarį šermukšniai anksti nubunda, greitai prasideda ir jų vegetacija. Žiedinius pumpurus jie formuoja jau birželio mėnesį, todėl patręšti būtina kuo anksčiau – nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio – su kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu. Nuo trečių augimo metų tręšiama tris kartus: pavasarį prieš žydėjimą – azoto, vasarą ir rudenį – kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu. Trąšos įterpiamos negiliai ir gausiai palaistoma. Vietoje mineralinių kompleksinių trąšų augalus patartina kas 2-3 metus tręšti organinėmis trąšomis – perpuvusiu galvijų mėšlu (4-5 kg/m2). Po tręšimo dirva mulčiuojama.

Genėjimas. Šermukšniai nepakantūs intensyviems genėjimams ir priskiriami mažiausiai genimų medžių grupei. Todėl daugeliu atveju jaunų, dar nederančių medelių geriau visai negenėti. Genimi tik labai sutankėję, mechaniškai ar ligų bei kenkėjų pažeisti, formuojami medžiai. Tinkamiausias laikas genėti – kovo pabaiga – balandžio pradžia. Genint šermukšniams reikia šalinti greta kamieno želiančias šaknų ir kelmelių atžalas.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Kaip ir visus sodo augalus, šermukšnius pažeidžia įvairios ligos ir kenkėjai. Dauguma kenkėjų ir ligų, puolantys obelis bei kriaušes, kenkia ir šermukšniams. Nuo ligų profilaktiškai purškiama anksti pavasarį, dar pumpurams neišsprogus ir vėlai rudenį – lapams nukritus fungicidais, o nuo kenkėjų purškiama prieš žydėjimą bei žiedlapiams krintant – insekticidais. Arba pastebėjus pirmuosius ligų požymius ir atsiradus kenkėjams.

Be to, šermukšnių derlių ypač puola strazdai ir kiti paukščiai. Todėl nuo rugpjūčio pradžios medelių lajas būtina apgaubti apsauginiais tinklais.

plačiau

Kaina: - EUR
Kiekis