Lietuvoje juodieji serbentai, palyginus su kitais sodo augalais, labai jaunas kultūrinis augalas, pasirodęs tik XX a. Matyt žmonėms nepatiko stiprus specifinis laukinių serbentų kvapas, kurie augo Lietuvos miškuose prie upelių, o apie jų kultūrines veisles niekas nežinojo. XX a. viduryje pradėjo plisti kultūrinės juodųjų serbentų veislės, kurios sužavėjo savo įvairove ir labai maloniu skoniu. Be to, dėl savo maistinės vertės, juodieji serbentai pripažinti „sveikatos uoga“. Šiais laikais kultūriniai juodieji serbentai auginami beveik kiekvienoje sodyboje.

         Norint turėti šviežių serbentų ilgiau, verta pasisodinti skirtingu laiku derančių juodųjų serbentų krūmų. Pagal derėjimo laiką skirstomi į labai ankstyvus, ankstyvuosius, vidutinius, vėlyvuosius ir itin vėlyvus.

Jošta – tarprūšinis juodųjų serbentų ir agrastų hibridas. Šis hibridas daug augesnis už juoduosius serbentus ir agrastus. Jau antrais metais šakos pasiekia 1,5 m aukštį. Per vegetaciją augalas išleidžia daug vienmečių ūglių, todėl visus silpnesnius būtina išgenėti. Skirtingai nuo agrastų, ūgliai neturi spyglių. Uogos beveik juodos, du tris kartus stambesnės už juoduosius serbentus.

Krūmas: stiprus ir vešlus, užauga iki 2 m aukščio, plačiai išsišakoja į šalis.

Derėjimas: uogos visiškai sunoksta liepos pabaigoje, ilgai nenukrenta nuo kero. Tai derlingas hibridas, duodantis nuo kero 5-8 kg uogų.

Uogos: tamsios, su violetiniu atspalviu, didesnės už juodųjų serbentų, tačiau truputį mažesnes už agrastų, apvalios, standžia odele. Jos saldžiarūgštės, su muskatų prieskoniu, švelnesnio skonio, nei juodieji serbentai. Auga nedidelėmis kekėmis. Uogos vitaminų šaltinis. Vartojamos šviežios ir šaldytos. Iš pusiau prinokusių uogų, kai skonis daugiau panašus į agrastų, verdamos uogienės, iš prinokusių – spaudžiamos sultys, gaminamas vynas, džemai ir kompotai.

Atsparumas: krūmas atsparus miltligei bei serbentinei erkutei.

Auginimas. Sodinami pavasarį arba rudenį. Žemė paruošiama taip pat, kaip juodiesiems serbentams. Sodinant į duobę nebūtina pridėti komposto ar perpuvusio mėšlo (išskyrus jei labai prasta žemė), geriau prigijusius augalus pavasarį patręšti ilgalaikėmis kompleksinėmis trąšomis ir prieš žiemą, žemei pašalus, apdėti perpuvusiu mėšlu arba užpilti 5-7 cm durpių sluoksniu. Sodinant keletą joštų krūmų, tarp augalų paliekamas 1,5 m tarpas. Dėl kryžmadulkos joštos gali augti šalia agrastų ir juodųjų serbentų, tuomet gausiau derės. Augimo metu ravimos piktžolės, purenama žemė, laistoma, mulčiuojama. Joštų krūmai kasmet pavasarį genimi, trumpinamos ne vietoje augančios, mechaniškai pažeistos šakos. Jų krūmai turi augti tankesni ir formuojami taip, kad kasmet turėtų stiprių, įvairaus amžiaus, gerai išsivysčiusių stiebų. Dera trimečiai stiebai. Kas keletą metų genima stipriau: išpjaunamos 7-8 metų šakos.

Vietos parinkimas. Juodieji serbentai dirvožemiui nėra labai reiklūs, tačiau jiems tinkamiausi sukultūrinti, artimi neutraliai dirvos reakcijai (pH 5,5-6,5), drenuoti vidutinio sunkumo priemoliai arba imlūs drėgmei priesmėliai, kur neužpučia šiaurės vėjai, o žiemą susirenka daug sniego. Rūgštingesnėse dirvose juodieji serbentai auga blogai, tokias dirvas reikėtų kalkinti metai prieš sodinimą. Juodieji serbentai geriau auga ir dera saulėtoje vietoje. Kenksmingi juodiesiems serbentams gali būti per arti dirvos paviršiaus esantys gruntiniai vandenys. Jie serbentų plote turi būti ne aukščiau kaip 1 m gylyje nuo žemės paviršiaus.

Sodinimas. Kai dirvožemis pakankami purus ir įtręštas, uogakrūmių šaknys stipriai šaknijasi ir gerai maitina antžeminę dalį, todėl prieš sodinant į dirvą reikėtų įterpti komposto su įmaišytomis mineralinėmis trąšomis. 1 m² įterpiamas kibiras komposto, 200 g superfosfato, 50 g kalio sulfato (arba 0,5 l medžio pelenų). Sodinant prastesnėse dirvose kasama 30-40 cm gylio ir 50-60 cm pločio duobė. Į ją supilamas kompostas ir 200-400 g superfosfato, 50-100 g kalio sulfato (arba 0,5-1 l medžio pelenų). Sodinukas į paruoštą duobę įdedamas taip, kad šakninis kaklelis būtų 6-8 cm žemiau žemės paviršiaus, truputį gulsčiai į šiaurę. Taip sodinant susidaro palankios sąlygos augti papildomoms šaknims ir naujiems stiebams iš stiebo dalies ir šaknies kaklelio. Sodybų ir kolektyviniuose soduose vienmečiai arba dvimečiai sodinukai vienas nuo kito sodinami 1 – 1,5 m atstumu. Pasodinti serbentai gausiai palaistomi ir mulčiuojami durpėmis, kompostu, pjuvenomis ar kitokia organine medžiaga. Sodinukai anksti pavasarį trumpinami trečdaliu, kad susiformuotų gražus ir tankus krūmas.

Juodųjų serbentų priežiūra

Genėjimas. Formuojant ir genint serbentus siekiama, kad jie kasmet turėtų stiprių įvairaus amžiaus gerai išsivysčiusių ir tinkamai išsidėsčiusių stiebų. Juodųjų serbentų krūmas gausiai dera 8-10 metų, vėliau serbentus verta keisti naujais krūmais. Stambiausios uogos formuojasi ant 1-2 metų ūglių, derančios šakos apmiršta po 1-2 derėjimo metų. Senesni stiebai mažai šakojasi, krauna nedaug žiedinių pumpurų, todėl šalinamos senesnės negu 4-5 metų, neproduktyvios, ligų, kenkėjų pažeistos, išgulusios, augančios į krūmo vidurį šakos. Tinkamai suformuotas ir išgenėtas juodųjų serbentų krūmas, priklausomai nuo veislės, turi turėti 10-20 įvairaus amžiaus intensyviai augančių ūglių. Serbentai genimi vasarą, nuskynus uogas, rudenį ir pavasarį, nutirpus sniegui.

Tręšimas. Subalansuotas tręšimas didina uogakrūmių derlingumą, atsparumą grybinėms ligoms, gerina uogų kokybę. Geriausia tręšti kompleksinėmis trąšomis, kurios turi daugelį serbentams reikalingų maisto medžiagų. Pirmais metais po pasodinimo tręšiama du kartus: pavasarį vegetacijos pradžioje (45 g krūmui) bei praėjus 5-6 savaitėm po pirmojo tręšimo (100 g krūmui), bet ne vėliau kaip iki birželio pabaigos, kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra daugiau azoto (apie 12%). Antrais metais po pasodinimo ir kitais juodųjų serbentų derėjimo metais tręšiama 3 kartus: pavasarį vegetacijos pradžioje, trąšomis, kuriose daugiau azoto (65 g krūmui), žydėjimo metu tręšiama trąšomis, kurių sudėtyje daugiau kalio (15 g kalio sulfato krūmui), o rudenį tręšiama trąšomis, turinčiomis daugiau fosforo (50 g superfosfato krūmui). Geresnį derlių turėsite, jai papildomai dar tręšite po žydėjimo, iki uogų sunokimo. Tam labiausiai tinka vasaros tręšimui skirtos trąšos.

Laistymas.  Svarbu laistyti  naujų  ūglių  augimo  laikotarpiu (birželį)  ir rugpjūtį-rugsėjį, kai formuojasi žiediniai pumpurai. Sausu laikotarpiu laistoma kartą per savaitę. Kad ilgiau išliktų drėgmė, pokrūmius patartina mulčiuoti durpėmis, kompostu,  ar kita organine medžiaga. Be to, mulčio funkciją gerai atlieka juoda agroplėvelė. Ji gerai praleidžia vandenį ir orą, neleidžia dygti žolėms, palaiko dirvos drėgmę. Taip pat svarbu naikinti apie krūmus augančias piktžoles, kurios taip pat konkuruoja dėl vandens ir kitų naudingų maisto medžiagų.

  Juodųjų serbentų ligos ir kenkėjai

Tinkamai prižiūrimi juodieji serbentai turi būti apsaugoti nuo ligų (miltligės, šviesmargės, degulių, rūdžių ir kt.) ir kenkėjų (serbentinės erkutės, amarų, skydamarių, stiklasparnių, gumbauodžių ir kt.). Purškiama profilaktiškai arba pasirodžius pirmiesiems ligų požymiams ar kenkėjams. Efektyviausia kovoti su serbentų ligomis ir kenkėjais parenkant atsparias veisles, išlaikant tarpus tarp krūmų, pašalinant ir sudeginant pažeistas šakas, sukasant tarpueilius, tinkamai tręšiant.