|
Manoma, kad agrastai jau XIX a pradžioje Lietuvoje buvo labai populiarūs. Tai daugiamečiai vaiskrūmiai, kurių krūmai gali gyvuoti ir derėti daugelį metų. Šie augalai nėra reiklūs dirvožemiui, atsparūs šalčiams ir derlingi. Agrastų krūmeliai sunokina žalias, geltonas ar rausvas uogas, iš kurių galima gaminti desertus, uogienes, kompotus. Agrastų uogos skanios ir šviežios.
AGRASTŲ AUGINIMAS:
Vietos agrastams parinkimas. Agrastai dirvožemio atžvilgiu nėra labai reiklūs, tačiau nemėgsta neutralių ir ypač šarminės reakcijos dirvų, o gerai auga ir dera silpnai ar net gerokai rūgščiuose (pH 5-6) dirvožemiuose. Svarbu, kad dirva būtų gerai sukultūrinta ir įtrešta organinėmis trąšomis. Agrastai nepakenčia užmirkusių ir per daug drėgnų vietų, dirvožemis turi būti laidus vandeniui. Jiems labiau tinka saulėtos vietos, apsaugotos nuo stiprių vėjų.
Agrastų sodinimas ir dirvos paruošimas. Agrastai sodinami į 40-50 cm skersmens ir 30-40 cm gylio duobes. Atstumai tarp eilių turėtų būti 2-2,5 m, o tarp krūmų - 1-1,5 m. Atstumai tarp krūmų nustatomi atsižvelgiant į agrastų augumą, krūmijimąsi, dirvos derlingumą. Jei sodinama į smėlėtą gruntą, į duobę reikia dėti molio ir jį sumaišyti su duobės žeme. Sodinant į molingą dirvą, kurioje kaupiasi vanduo, duobėje iš stambiagrūdžio žvyro arba skaldos padaromas drenažas. Duobė užpildoma puriu komposto ir derlingosios žemės mišiniu. Sodinti geriausia rudenį (rugsėjo pabaigoje – spalio mėn.) arba anksti pavasarį, kol neišsprogsta pumpurai. Konteineriuose ir vazonuose auginamus agrastus galima sodinti nuo pavasario iki rudens. Sodinant pašalinamos nulūžusios šakutės, iki 20 cm patrumpinamos šaknys. Agrastai sodinami 5-6 cm giliau, negu jie augo medelyne. Pasodintas krūmas paliejamas kibiru vandens. Sodinant sodinukus atviromis šaknimis, stiebai patrumpinami iki 3-4 pumpurų. Naujai pasodintus krūmelius prieš žiemą naudinga mulčiuoti perpuvusiu mėšlu arba durpėmis. Pavasarį pasodintus augalus reikia laistyti visą gegužės mėnesį kartą per savaitę, jei tik laikosi sausi orai.
Tręšimas. Anksti pavasarį, apie balandžio vidurį, agrastų krūmeliai tręšiami kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra daugiau azoto, vasaros viduryje tręšiama kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra daugiau kalio, o rudenį tręšiama kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra daugiau fosforo. Kas 2-3 metus patartina agrastų krūmelius patręšti ir organinėmis trąšomis.
Genėjimas. Agrastai genimi pavasarį, iki vegetacijos pradžios arba anksti rudenį, išpjaunant senas, pažeistas ar per daug išlinkusias šakas, paliekant stiprius ir naujai išaugusius stiebus.
plačiau |
|
 |
Krūmas: krūmas vidutinio augumo, gali pasiekti 1 m aukštį ir 1,5 m plotį. Šakos su dygliukais. Derlingumas: labai derlinga veislė. Vaisiai: uogos didelės, saldžios, labai skanios. Odelė žaliai geltona su išsiliejusiu raudoniu. Uogos naudojamos šviežiam vartojimui, gali būti ir perdirbamos. Derėjimo laikas: vaisiai noksta liepos mėnesį. Atsparumas: veislė atspari ligoms ir kenkėjams. Atspari šalčiui. plačiau |
 |
Krūmas: be spyglių, plonomis svyrančiomis šakomis. Derlingumas: labai derlinga rusiškos kilmės veislė. Vaisiai: uogos raudonai violetinės spalvos, vidutinio dydžio, sveria apie 4 g., rūgščiasaldžio skonio. Derėjimo laikas: vidutinio ankstyvumo agrastų veislė, pradedanti derėti apie liepos vidurį, uogos nuo krūmo nebyra ir išsilaiko per visą rugpjūtį. Atsparumas: šios veislės agrastai atsparūs grybinėms ligoms ir ištvermingi šalčiams. plačiau |
 |
Krūmas: tvirtas, lėto augimo, užauga iki 1 m aukščio, todėl tinka mažiems sodams. Stiebai padengti spygliukais. Derlingumas: derlinga, gausiai ir kasmet deranti veislė. Vaisiai: desertinė agrastų veislė, užauginanti puikios kokybės raudonas, stambias, saldžias, aromatingas, plona odele uogas. Derėjimo laikas: uogos pradeda nokti liepos viduryje. Atsparumas: labai ištverminga, atspari ligoms veislė, tinkama auginti ekologiniuose soduose. plačiau |
 |
Krūmas: vidutinio augumo, pakankamai tvirtas, mažai dygliuotas. Derlingumas: labai derlinga Didžiojoje Britanijoje sukurta desertinė agrastų veislė. Nuo vieno krūmo vidutiniškai priskinama apie 5 kg uogų. Vaisiai: uogos šviesiai žalios spalvos, odelė su švelniais plaukeliais, gana stambios, švelnaus saldžiarūgščio skonio. Derėjimo laikas: ankstyva veislė, uogos pradeda nokti liepos pirmą savaitę. Atsparumas: ši veislė atspari grybinėms ligoms. Išveria iki -30oC šalčius. plačiau |
|
Agrastų valktis. Valktį sukelia agrastiniai valkčiagrybiai, ypač pavojinga senosioms europinėms didžiauogėms veislėms. Atsparesnės veislės išvedamos kryžminant su Šiaurės Amerikos agrastų veislėmis. Ligos požymiai pasirodo vasaros viduryje - ant jaunų lapų, ūglių, uogų atsiranda balta voratinkliška grybiena. Vėliau ji paruduoja, sutankėja, tampa panaši į veltinį. Lapai ima džiūti, suktis, bet lieka ant stiebų, ūgliai deformuojasi. Uogos apsitraukia apnašomis, sutrūkinėja, tampa netinkamos naudoti. Ligai plisti palankūs drėgni ir šilti orai. Pertręšimas, ypač azotinėmis trąšomis, taip pat pavojingas. Siekiant sumažinti valkčio pavojų, agrastų nereikėtų sodinti pavėsyje, taip pat krūmą būtina genėti ir pašalinti nudžiūvusias šakas. Rudenį lapus ir nukritusias uogas būtų gerai sudeginti. Prieš žydėjimą ir nurinkus uogas purškiama sisteminiais fungicidais.
Agrastų alternariozė. Ligos sukėlėjas - agrastinis sausgrybis (Alternaria grossulariae). Pažeidžia uogas, lapus, ūglius. Ant lapų atsiranda stambios apskritos rusvai pilkos, blizgančios dėmės. Lapai anksti nukrinta, ūgliai pajuoduoja ir nudžiūsta, uogos traukiasi, pūva, kietėja, raukšlėjasi ir nukrinta. Dažniausiai serga pavėsyje pasodinti, neišgenėti, tankiai susodinti agrastų krūmai. Saugant nuo ligos šalinami lapai, uogos, sergančios šakos - viskas užkasama arba sudeginama. Purškiama fungicidais.
Deguliai (antraknozė). Plinta ant lapų, jaunų ūglių, uogų. Apie 1 mm dydžio netaisyklingos formos tamsiai rudos dėmės atsiranda vasarą. Vėliau jos pajuoduoja, pasidaro blizgios ir padidėja dvigubai ar trigubai. Ligai progresuojant dėmės susilieja, lapai ima rusti, sukasi ir džiūsta. Uogos lėčiau noksta, kietėja, praranda skonį. Nusilpęs krūmas žiemą gali nušalti. Liga pradeda plisti nuo apatinių lapų, ilgainiui belieka stiebai su jaunais lapeliais. Ligai palankus pavėsis, drėgnas vėsus oras. Reikėtų pašalinti užkrėstus lapus, uogas ir stiebus. Padeda tręšimas kalio trąšomis. Fungicidais purškiama prieš žydėjimą, po žydėjimo ir nurinkus uogas.
Agrastų miltligė. Miltligė - plačiai paplitusi agrastų liga, kurią sukelia agrastinis pelenis. Liga pažeidžia tik lapus, kuriems susirgus viršutinėje dalyje susidaro balta voratinkliška grybiena. Pažeisti lapai anksčiau baigia vegetaciją ir nudžiūsta.
Šviesmargė. Ligą sukelia serbentinis rutulgrybis. Viena iš žalingiausių ligų, kurios pažeidžia lapus, jaunus ūglius, pumpurus, kartais uogas. Pradžioje ant lapų atsiranda rudos, vėliau - šviesėjančios su neplačiu rudu apvadu apvalios ar kampuotos 2-3 mm dydžio dėmės. Ligai progresuojant, dėmės susilieja, lapai ima džiūti ir galiausiai nukrinta. Pažeisti ūgliai nustoja augti, uogos smulkėja. Ligą skatina aukšta temperatūra ir drėgmė, geriau vystosi neišgenėtuose ir tankiuose krūmuose. Pirmieji ligos požymiai pasirodo gegužę, ypač išplinta vasaros viduryje. Taikoma tokia pat apsauga kaip nuo degulių.
Askochitozė. Ligos sukėlėjas - grybas Ascochyta ribesia. Ligos požymiai: rudos, vėliau pilkos su rudais pakraščiais apskritos dėmės. Dėmėtos vietos išdžiūsta ir ta lapo dalis iškrinta. Taikoma tokia pat apsauga kaip nuo šviesmargės, alternariozės.
Viksvinės rūdys. Dažna Lietuvoje liga, kurią sukelia viksvinės rūdys. Ji pažeidžia jaunas augalo dalis, lapus, žiedus, užsimezgusias uogas. Ant viršutinės lapų pusės atsiranda rausvai rudos ar geltonai oranžinės dėmės. Pažeisti lapai ima džiūti ir nukrinta, uogos susitraukia ir taip pat nukrinta. Ligos sukėlėjų sporos žiemoja viksvose, todėl jas aplink serbentus reikia nušienauti. Prieš žydėjimą ir po jo purškiama fungicidais.
Raudonspuogė. Ligos sukėlėjas - paprastasis raudonspuogis. Į augalą patenka per augalo žaizdas ir pažeidžia stiebus, šakas, jaunus ūglius. Grybiena, patekusi į kapiliarus, juos užkemša. Pažeistos šakos greitai nudžiūsta. Grybas žiemoja pažeistoje medienoje. Pavasarį nesunku atskirti apkrėstas šakas - žievės paviršiuje išsprogsta nedideli spuogeliai, kuriuose yra grybo sporos. Lietus ir vabzdžiai jas išnešioja aplinkui. Profilaktiškai išpjaustomos pažeistos, nudžiūvusios šakos.
Agrastiniai sprindžiai. Balti su juodomis ar oranžinėmis dėmėmis agrastinių sprindžių vikšrai gegužės – birželio mėnesiais gali nugraužti vos ne visus agrastų lapus. Kai tik pastebite šiuos kenkėjus, juos surinkite rankomis ir sunaikinkite, arba naudokite insekticidus.
Agrastinių pjūklelių vikšrai. Pilkšvai žalsvi maždaug 2,5 cm ilgio agrastinių pjūklelių vikšrai ant vidinės agrastų lapų pusės pasirodo gegužės mėnesio pradžioje ir vaiskrūmiuose gyvena iki vasaros pabaigos. Jei šių vikšrų gausu, agrastų krūmeliai gali likti be lapų, todėl ir šiuos kenkėjus būtina rinkti ir naikinti, arba, pastebėjus kenkėjus, purkšti insekticidais.
|
|
