Raudonųjų ir baltųjų serbentų sodinimas bei priežiūra.

Tinkamos vietos parinkimas. Raudonieji ir baltieji serbentai yra specifiniai lengvesnių dirvožemių vaiskrūmiai. Sunkiuose priemoliuose jie auga labai prastai. Tokiu atveju, jeigu sode yra sunkus priemolis, dirvožemį reikia gerokai pakeisti: atvežti lengvo priesmėlio, pridėti kompostinių durpių, giliai perkasti ir viską giliai permaišyti. Serbentams parenkama saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta. Jie mėgsta derlingą, purią, neutralią ar silpnai rūgščią, neįmirkstančią priesmėlio ar priemolio dirvą.

Sodinimas. Sodinimo duobė turėtų būti 50-60 cm skersmens ir 40 cm gylio. Su viršutiniu derlinguoju sluoksniu sumaišykite kibirą komposto, 100 g superfosfato, 50 g kalio sulfato. Į paruoštą duobę pilama vandens ir laukiama, kol jis susigers ir suslūgs žemės mišinys. Serbentai sodinami tiesiai, o dar geriau - kad būtų kiek palinkę. Žeme užžeriama visa dalis, esanti 4-8 cm žemiau šaknies kaklelio. Įstrižas sodinimas užtikrina geresnį šaknų augimą, be to, plačiau formuojasi nauji ūgliai. Pasodinus reikia dar kartą gerai palaistyti ir mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis, apvytusia žole ar kita organine medžiaga. Labai aukštos šakelės, pavasarį po pasodinimo, nupjaunamos paliekant 10-15 cm su 3-4 pumpurais. Baltieji ir raudonieji serbentai sodinami vienas nuo kito 1-1,5 m atstumais. Tai priklauso nuo veislės – vienų veislių krūmai būna stambūs ir išsiskleidę, kitų – aukšti ir statūs, o dar kai kurių – nedideli ir siauri.

Tręšimas. Jauni krūmai tręšiami saikingai, tačiau jiems neturi trūkti maisto medžiagų. Vasaros pabaigoje tręšiame fosforo ir kalio mineralinėmis trąšomis, o anksti pavasarį, nutirpus sniegui ir antrą kart tuoj po žydėjimo – azoto trąšomis. Tręšimo normos labai priklauso nuo dirvožemio derlingumo ir dirvos sukultūrinimo laipsnio. Suaugusiems krūmams trąšų beriama 2-3 kartus daugiau negu jauniems.

Laistymas.  Svarbu laistyti  naujų  ūglių  augimo  laikotarpiu (birželį)  ir rugpjūtį-rugsėjį, kai formuojasi žiediniai pumpurai. Sausu laikotarpiu laistoma kartą per savaitę. Kad ilgiau išliktų drėgmė, pokrūmius patartina mulčiuoti durpėmis, kompostu,  ar kita organine medžiaga. Be to, mulčio funkciją gerai atlieka juoda agroplėvelė. Ji gerai praleidžia vandenį ir orą, neleidžia dygti žolėms, palaiko dirvos drėgmę. Taip pat svarbu naikinti apie krūmus augančias piktžoles, kurios taip pat konkuruoja dėl vandens ir kitų naudingų maisto medžiagų.

Genėjimas. Raudonųjų bei baltųjų serbentų vaisinės šakutės labai ilgaamžės. Jų krūmai, net ir nepapildomi naujais, jaunesniais stiebais, gali daugelį metų nepriekaištingai derėti. Todėl baigus jaunų krūmų formavimą, suaugusius derančius krūmus genėti yra nesudėtinga. Genint pašalinama per daug priaugusių vienmečių nulinių ūglių, kad krūmas per daug nesutankėtų. Ir, žinoma, genint visada išpjaunamos sausos, mechaniškai ar ligų pažeistos šakos. Krūmas turėtų turėti 8-12 stiprių stiebų. Pirmametės ar antrametės šakos nešalinamos, nes ant jų bus didžiausias derlius. 

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Tinkamai prižiūrimi baltieji ir raudonieji  serbentai turi būti apsaugoti nuo ligų (miltligės, šviesmargės, degulių, rūdžių ir kt.) ir kenkėjų (serbentinės erkutės, amarų, skydamarių, stiklasparnių, gumbauodžių ir kt.). Purškiama profilaktiškai arba pasirodžius pirmiesiems ligų požymiams ar kenkėjams. Efektyviausia kovoti su serbentų ligomis ir kenkėjais parenkant atsparias veisles, išlaikant tarpus tarp krūmų, pašalinant ir sudeginant pažeistas šakas, sukasant tarpueilius, tinkamai tręšiant.