Margalapės aktinidijos – tai krūmai arba lijanos 5-7 m ilgio, plonais, iki 2-5 cm skersmens stiebais. Jos yra atspariausios šalčiui, lyginant su kitomis aktinidijų rūšimis, pakenčiančios didesnį nei -30 ^oC šaltį.

Lietuvoje margalapės aktinidijos pradėtos auginti dar šio šimtmečio pradžioje, tačiau išplito gerokai vėliau. Dėl rudų stiebų ir rudų lapijos plaukelių jos kartais dar vadinamos rudosiomis.

Aktinidijų šaknys labai išsikeroja ir leidžia daug smulkių šaknelių, jos išsidėsto plačiai, tačiau negiliai – ariamajame dirvos sluoksnyje nuo kelių iki 25-30 cm gylio, todėl itin jautriai reaguoja į drėgmės trūkumą. Ūgliai raudonai rudi, ploniausi iš visų aktinidijų rūšių. Jie apie atramas vyniojasi prieš laikrodžio rodyklę. Lapai pražanginiai, 10-12 cm ilgio ir 5-7 cm pločio, kiaušiniškai elipsiški, matiniai. Margalapės aktinidijos tokį vardą pelnė, nes dalis jų lapų būna margi, trijų spalvų – žalios, baltos ir rožinės. Labiau marguoja vyriškieji ir saulėtoje vietoje augantys aktinidijų krūmai.

Dažniausiai margalapės aktinidijos yra dvinamiai augalai (reikalauja kito augalo apdulkinimo), tačiau esama ir savidulkių veiskių. Žiedai balti, kvapūs, primenantys pakalnučių kvapą.

Margalapių aktinidijų uogos. Priklausomai nuo veislės, margalapių aktinidijų uogos būna 2-4 cm ilgio ir 1,5-2 cm skersmens, šviesiai žalios, benokdamos tamsėja, paviršius glotnus, išilgai dryžuotas šviesiomis juostelėmis. Forma – plokščias ovalas, kai kurių veislių plonėjančiu galu, taurelė ir kartais viršūnėlė įdubusi. Uogų odelė plona, minkštimas saldžiarūgštis, žalias, su 60-80 smulkių sėklų, tolygiai išsidėsčiusių visame tūryje, todėl valgant jų nesijaučia.

Uogos sunoksta ne vienu metu, sunokusios byra, todėl nuskinti reikia visas iš karto, sunokus pirmosioms. Nesunokusios uogos būna kietos ir transportabilios, nuo jų lengviau pašalinti piestelių ir taurėlapių likučius, jei reikia nuplauti. Po trijų dienų, nuskintos uogos sunoksta ir suminkštėja, tuomet jos būna skanios valgyti, arba jas galima perdirbti. Perdirbti galima ir nesunokusias uogas, tuomet juose išlieka daugiau vitamino C, tačiau nesunokusios uogos būna mažiau kvapios ir prastesnio skonio. Uogų galima ir neskinti, o patiesus švarią plėvelę laukti, kol pačios nukris ar nupurtyti. Nuo plėvelės uogas derėtų susirinkti kas kelios dienos. Sunokusių uogų skonis labai panašus į kivių.

Dera ant antrametės medienos išaugę pirmamečiai ūgliai. Margalapių aktinidijų uogos sunoksta praėjus maždaug 60 dienų po žydėjimo, liepos antroje pusėje – rugsėjo viduryje. Vienas krūmas išaugina kelis kilogramus uogų.