Lietuvoje šermukšniai – dažni medžiai. Jų galima pamatyti pakelėse, pamiškėse, miškuose, kirtimuose, paupiuose, parkuose. Nuo senų senovės lietuviai šermukšnį laikė stebuklingu medžiu ir jį labai garbino. Tai buvo laimės ir vaisingumo simbolis. Gausus šermukšnių derlius gelbėdavo badmečiu. Jų sodinta kiekvienoje sodyboje, dažniausiai prie kiemo vartų, kadangi žmonės tikėjo, kad šitaip bus galima apsaugoti namus nuo nelaimių, raganų ir kitų mitologinių būtybių, kurios kėsinasi pakenkti šeimininkams ar jų turtui. Prie namų žmonės šermukšnius sodina ne vien dėl grožio, bet ir dėl vaisių, kurie naudojami marmeladų, uogienių, kompotų, sulčių, acto, spirito, vyno, likerio gamybai, tinka šaldyti, džiovinti, vertingi konditerijoje, medicinoje bei kosmetikoje. Žmonės gydymo tikslais nuo seno naudojo šermukšnių lapus, žievę, žiedus ir vaisius. Taigi, šermukšniai – vaistiniai, vaisiniai, medingieji ir dekoratyvūs augalai, ypač kai žydi ir nokina vaisius. Jie nebijo nei žvarbių rudens vėjų, nei darganų, nei lietaus, nei žiemos šalčių.