Šermukšnių auginimas ir priežiūra

Vietos ir dirvos parinkimas. Sunkiuose dirvožemiuose, priemoliuose ar molynuose užauga vešlūs medžiai, tačiau dera menkai. Gerai auga ir gausiai dera drėgmei laidžiuose, humusinguose, kalkinguose priesmėliuose ar lengvo priemolio dirvožemiuose. Jie gerai auga šiaurinės ar vakarinės pusės šlaituose, pietų pusės šlaitai jiems visiškai netinkami, nes saulės atokaitoje žemės paviršius greitai išdžiūsta, o negilios šaknys tam nepakančios. Dirvožemiai turi būti neužmirkstantys, gruntinio vandens lygis –ne aukštesnis, kaip 1,5-2 m. Šermukšniai gausiai dera saulės apšviestose vietose, kadangi daugelis šių šviesomėgių medžių žiedinių pumpurų formuojasi vainiko išorėje.

Sodinimas. Šermukšnių sodinukai sodinami rudenį ir anksti pavasarį. Šermukšnių šaknys retos ir nevešlios, todėl prieš sodinant jas patartina pamirkyti molio tyrėje, kad geriau prigytų. Kadangi šermukšnių šaknų sistema yra paviršinė, duobės kasamos 40-50 cm gylio ir 60-70 cm pločio. Sodinti reikia negiliai, iki šaknies kaklelio, nes giliau pasodinti augalai prastai auga, leidžia daug šakninių atžalų. Jei dirva prastoka, duobės priberiamos derlingos žemės, sumaišytos su perpuvusiu mėšlu ar kompostu (1-2 kibirais). Medelis statomas į duobės viduryje padarytą paaukštinimą, stengiantis, kad šaknys nebūtų užlinkusios ir susipynusios. Ištiesintos šaknys užpilamos paruoštu žemių mišiniu. Pasodinus įkalamas kuolas, medelis pririšamas, paliejama (1 kibiras vandens 1 medeliui), pomedis apmulčiuojamas durpėmis arba smulkintomis medžių žievėmis. Nors šermukšniai yra savidulkiai augalai, geriau sodinti kelis, skirtingų veislių augalus, tuomet jie gausiau derės. Jie sodinami ne mažesniu, kaip 3-5 m atstumu vienas nuo kito.

Priežiūra. Pasodintus augalus būtina tinkamai prižiūrėti: laistyti, purenti pomedžius, mulčiuoti, papildomai tręšti, genėti.

Tręšimas. Jų šaknys auga negiliai, todėl viršutiniame dirvos sluoksnyje turi pakakti drėgmės ir maisto medžiagų. Pavasarį šermukšniai anksti nubunda, greitai prasideda ir jų vegetacija. Žiedinius pumpurus jie formuoja jau birželio mėnesį, todėl patręšti būtina kuo anksčiau – nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio – su kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu. Nuo trečių augimo metų tręšiama tris kartus: pavasarį prieš žydėjimą – azoto, vasarą ir rudenį – kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu. Trąšos įterpiamos negiliai ir gausiai palaistoma. Vietoje mineralinių kompleksinių trąšų augalus patartina kas 2-3 metus tręšti organinėmis trąšomis – perpuvusiu galvijų mėšlu (4-5 kg/m²). Po tręšimo dirva mulčiuojama.

Genėjimas. Šermukšniai nepakantūs intensyviems genėjimams ir priskiriami mažiausiai genimų medžių grupei. Todėl daugeliu atveju jaunų, dar nederančių medelių geriau visai negenėti. Genimi tik labai sutankėję, mechaniškai ar ligų bei kenkėjų pažeisti, formuojami medžiai. Tinkamiausias laikas genėti – kovo pabaiga – balandžio pradžia. Genint šermukšniams reikia šalinti greta kamieno želiančias šaknų ir kelmelių atžalas.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Kaip ir visus sodo augalus, šermukšnius pažeidžia įvairios ligos ir kenkėjai. Dauguma kenkėjų ir ligų, puolantys obelis bei kriaušes, kenkia ir šermukšniams. Nuo ligų profilaktiškai purškiama anksti pavasarį, dar pumpurams neišsprogus ir vėlai rudenį – lapams nukritus fungicidais, o nuo kenkėjų purškiama prieš žydėjimą bei žiedlapiams krintant – insekticidais. Arba pastebėjus pirmuosius ligų požymius ir atsiradus kenkėjams.

Be to, šermukšnių derlių ypač puola strazdai ir kiti paukščiai. Todėl nuo rugpjūčio pradžios medelių lajas būtina apgaubti apsauginiais tinklais.