Lietuvoje šermukšniai – dažni medžiai. Jų galima pamatyti pakelėse, pamiškėse, miškuose, kirtimuose, paupiuose, parkuose. Nuo senų senovės lietuviai šermukšnį laikė stebuklingu medžiu ir jį labai garbino. Tai buvo laimės ir vaisingumo simbolis. Gausus šermukšnių derlius gelbėdavo badmečiu. Jų sodinta kiekvienoje sodyboje, dažniausiai prie kiemo vartų, kadangi žmonės tikėjo, kad šitaip bus galima apsaugoti namus nuo nelaimių, raganų ir kitų mitologinių būtybių, kurios kėsinasi pakenkti šeimininkams ar jų turtui. Prie namų žmonės šermukšnius sodina ne vien dėl grožio, bet ir dėl vaisių, kurie naudojami marmeladų, uogienių, kompotų, sulčių, acto, spirito, vyno, likerio gamybai, tinka šaldyti, džiovinti, vertingi konditerijoje, medicinoje bei kosmetikoje. Žmonės gydymo tikslais nuo seno naudojo šermukšnių lapus, žievę, žiedus ir vaisius. Taigi, šermukšniai – vaistiniai, vaisiniai, medingieji ir dekoratyvūs augalai, ypač kai žydi ir nokina vaisius. Jie nebijo nei žvarbių rudens vėjų, nei darganų, nei lietaus, nei žiemos šalčių.

Tai universali šermukšnių veislė vertinama dėl skanių vaisių bei savo dekoratyvumo.

Kilmė: veislė išvesta Rusijoje. Ji gauta apdulkinus paprastąjį šermukšnį įvairių veislių kriaušių žiedadulkių mišiniu. Už šią veislę 2010 metais gautas apdovanojimas.

Medis: užauga iki 3-5 m aukščio ir 3-4 m pločio su netaisyklingos formos laja.

Vaisiai: vidutinio dydžio, rutuliški, neryškiai briaunuoti, 0,8 cm skersmens ir 1,3 g svorio, susitelkę į kekes. Odelė rubino raudonumo spalvos. Minkštimas gelsvas, sultingas, saldus, su vos juntama kartumo gaidele. Jos valgomos šviežios, arba perdirbamos. Iš jų gaminamos sultys, drebučiai, uogienės. Ilgam laikymui uogos džiovinamos, iš jų gaminamos arbatos, kompotai.

Derlingumas: derėti pradeda 3-4 metais, deri gausiai ir kasmet. Šermukšniai reikalauja kryžminio apdulkinimo, todėl, norint padidinti derlių, reikia sodinti kelias skirtingas vienu metu žydinčias veisles.

Derėjimo laikas: vaisiai sunoksta rugsėjo viduryje.

Atsparumas: veislė labai atspari šalčiui, atspari ligoms ir kenkėjams.

Šermukšnis Granatnaja yra paprastojo šermukšnio ir gudobelės hibridas.

Kilmė: veislė sukurta Rusijoje 1925 m. I. Mičiurino.

Medis: vidutinio augumo, užaugantis iki 2-4 metrų aukščio ir 3-4 metrų pločio, retomis šakomis. Palikus atžalas, galima auginti ir kaip krūmą.

Vaisiai: stambūs (1,3 – 1,8 g), rutuliški, susitelkę į kekes, tamsiai bordinės spalvos, blizgantys, sultingi, saldžiarūgščiai su vos juntamu kartumu. Minkštimas geltonas. Tinkami tiek šviežiam vartojimui, tiek perdirbimui. Vaisių gaminiai gero skonio ir patrauklios išvaizdos.

Derlingumas: labai derlinga veislė, nuo medžio galima priskinti  iki 50 kg uogų. Beveik nepramečiuoja. Šermukšniai yra kryžmadulkiai augalai, todėl, norint turėti vaisių, netoliese turi augti kitas šermukšnis. Šis šermukšnis gali augti ir be apdulkinimo, tačiau tokiu atveju vaisiai bus be sėklų.

Derėjimo laikas: derėti pradeda 2-3 metais po pasodinimo. Vaisiai sunoksta rugsėjo mėnesį. Nuskintos kekės, laikant vėsiai, išsilaiko 4-5 mėnesius.

Atsparumas: žiemą ištverminga. Mažai pažeidžiama rūdžių ir šermukšninės kandies.

Vietos ir dirvos parinkimas. Sunkiuose dirvožemiuose, priemoliuose ar molynuose užauga vešlūs medžiai, tačiau dera menkai. Gerai auga ir gausiai dera drėgmei laidžiuose, humusinguose, kalkinguose priesmėliuose ar lengvo priemolio dirvožemiuose. Jie gerai auga šiaurinės ar vakarinės pusės šlaituose, pietų pusės šlaitai jiems visiškai netinkami, nes saulės atokaitoje žemės paviršius greitai išdžiūsta, o negilios šaknys tam nepakančios. Dirvožemiai turi būti neužmirkstantys, gruntinio vandens lygis –ne aukštesnis, kaip 1,5-2 m. Šermukšniai gausiai dera saulės apšviestose vietose, kadangi daugelis šių šviesomėgių medžių žiedinių pumpurų formuojasi vainiko išorėje.

Sodinimas. Šermukšnių sodinukai sodinami rudenį ir anksti pavasarį. Šermukšnių šaknys retos ir nevešlios, todėl prieš sodinant jas patartina pamirkyti molio tyrėje, kad geriau prigytų. Kadangi šermukšnių šaknų sistema yra paviršinė, duobės kasamos 40-50 cm gylio ir 60-70 cm pločio. Sodinti reikia negiliai, iki šaknies kaklelio, nes giliau pasodinti augalai prastai auga, leidžia daug šakninių atžalų. Jei dirva prastoka, duobės priberiamos derlingos žemės, sumaišytos su perpuvusiu mėšlu ar kompostu (1-2 kibirais). Medelis statomas į duobės viduryje padarytą paaukštinimą, stengiantis, kad šaknys nebūtų užlinkusios ir susipynusios. Ištiesintos šaknys užpilamos paruoštu žemių mišiniu. Pasodinus įkalamas kuolas, medelis pririšamas, paliejama (1 kibiras vandens 1 medeliui), pomedis apmulčiuojamas durpėmis arba smulkintomis medžių žievėmis. Nors šermukšniai yra savidulkiai augalai, geriau sodinti kelis, skirtingų veislių augalus, tuomet jie gausiau derės. Jie sodinami ne mažesniu, kaip 3-5 m atstumu vienas nuo kito.

Priežiūra. Pasodintus augalus būtina tinkamai prižiūrėti: laistyti, purenti pomedžius, mulčiuoti, papildomai tręšti, genėti.

Tręšimas. Jų šaknys auga negiliai, todėl viršutiniame dirvos sluoksnyje turi pakakti drėgmės ir maisto medžiagų. Pavasarį šermukšniai anksti nubunda, greitai prasideda ir jų vegetacija. Žiedinius pumpurus jie formuoja jau birželio mėnesį, todėl patręšti būtina kuo anksčiau – nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio – su kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu. Nuo trečių augimo metų tręšiama tris kartus: pavasarį prieš žydėjimą – azoto, vasarą ir rudenį – kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu. Trąšos įterpiamos negiliai ir gausiai palaistoma. Vietoje mineralinių kompleksinių trąšų augalus patartina kas 2-3 metus tręšti organinėmis trąšomis – perpuvusiu galvijų mėšlu (4-5 kg/m²). Po tręšimo dirva mulčiuojama.

Genėjimas. Šermukšniai nepakantūs intensyviems genėjimams ir priskiriami mažiausiai genimų medžių grupei. Todėl daugeliu atveju jaunų, dar nederančių medelių geriau visai negenėti. Genimi tik labai sutankėję, mechaniškai ar ligų bei kenkėjų pažeisti, formuojami medžiai. Tinkamiausias laikas genėti – kovo pabaiga – balandžio pradžia. Genint šermukšniams reikia šalinti greta kamieno želiančias šaknų ir kelmelių atžalas.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Kaip ir visus sodo augalus, šermukšnius pažeidžia įvairios ligos ir kenkėjai. Dauguma kenkėjų ir ligų, puolantys obelis bei kriaušes, kenkia ir šermukšniams. Nuo ligų profilaktiškai purškiama anksti pavasarį, dar pumpurams neišsprogus ir vėlai rudenį – lapams nukritus fungicidais, o nuo kenkėjų purškiama prieš žydėjimą bei žiedlapiams krintant – insekticidais. Arba pastebėjus pirmuosius ligų požymius ir atsiradus kenkėjams.

Be to, šermukšnių derlių ypač puola strazdai ir kiti paukščiai. Todėl nuo rugpjūčio pradžios medelių lajas būtina apgaubti apsauginiais tinklais.