Lietuvoje auginamos aronijos – tai vaisiniai, vaistiniai, medingieji ir dekoratyvūs augalai. Sodininkai šį augalą mėgsta dėl to, kad aronijos pakenčia užterštą miesto orą, ištveria iki -40 ^oC šalčius, nereiklios augimo sąlygoms, atsparios ligoms ir kenkėjams, jos puošia aplinką bei veda skanias ir liaudies medicinoje vertinamas uogas.

Krūmas: užauga iki 2 m aukščio ir pločio. Žydi gegužės mėnesį baltais, skėtiškais žiedynais. Lapai žalios spalvos, rudenį nusidažo raudonai.

Kilmė: veislė kilusi iš Švedijos.

Derlius: šios veislės uogų kekės stambios, dera gausiai.

Vaisiai: aronijos dera kekėse, uogos gana stambios, apvalios formos, sultingos. Sunokusių aronijų odelė matinė, tamsi, beveik juodos spalvos su purpuriniu atspalviu. Uogos sunoksta tolygiai, pilnai sunokusios - malonaus skonio, neturi kartumo. Tinkamos tiek šviežiam vartojimui, tiek perdirbimui. Iš jų gaminamos sultys (ypač skanu skiestos su obuolių sultimis), verdamos uogienės, džemai, gaminami vynai, jos gali būti džiovinamos bei naudojamos arbatai gaminti.

Derėjimas: uogos pradeda nokti rugpjūčio mėnesį, nuo krūmo nebyra, skinamos iki spalio. Nuskinti vaisiai, laikant vėsioje patalpoje, išsilaiko iki kelių mėnesių.

Atsparumas: aronijos atsparios ligoms ir kenkėjams, pakenčia didelius šalčius (iki – 40⁰ C), be to, jos nėra reiklios augimo sąlygos.

Krūmas: daugiamečiai, vasaržaliai, 2,5-3 m aukščio. Vainikas glaustas arba rutuliškas. Žiedai balti, kvapūs, sutelkti į skydiškas šluoteles. Žydi po šalnų – gegužės – birželio mėn., apie dvi savaites. Rudenį lapai nusidažo raudona arba rausvai purpurine spalva.

Vaisiai: apvalūs, su nežymia taurele viršūnėje, juodi arba tamsiai purpuriniai, su melsvu vaškiniu apnašu, blizgantys. Minkštimas rausvas, savotiškai malonaus, kiek sutraukiančio skonio, sultingas. Žali nesunokę vaisiai iš pradžių būna labai pūkuoti, paskui nokstant plaukeliai visiškai dingsta.

Derėjimas: vaisiai sunoksta rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Sėjinukai derėti pradeda 4-5 metais ir dera kasmet.

Atsparumas: gana atspari ligoms ir kenkėjams, ištveria iki -40 ^oC šalčius.

Vietos ir dirvos parinkimas. Aronijos geriausiai auga šviesiose, saulėtose vietose, humusinguose, puriuose, drėgnokuose, tačiau neužmirkstančiuose, laidžiuose orui ir drėgmei, lengvuose priemoliuose. Joms tinka vakariniai, rytiniai ir net šiauriniai šlaitai, tačiau pavėsyje gausiai lapoja, bet nedera.

Sodinimas. Aronijų sodinukai dažniausiai sodinami rudenį, nes pavasarį labai anksti pradeda sprogti. Taip pat galima sodinti ir anksti pavasarį, balandžio mėn., į iš rudenio paruoštas 40x60 cm duobes. Vazonuose užauginti sodinukai gali būti auginami viso sezono metu. Esant prastesnei žemei, dirvožemis pagerinamas perpuvusiu mėšlu ar kompostu. Pasodintos aronijos gausiai palaistomos ir mulčiuojamos organinėmis medžiagomis. Juodvaisės aronijos yra savidulkės, gausiai dera ir pavieniai krūmai, tačiau sodinant kelis augalus, tarp jų paliekamas ne mažesnis, kaip 2,5 m tarpas.

Laistymas. Daugiausiai aronijoms drėgmės reikia pavasarį ir liepos – rugpjūčio mėn., formuojantis vaisiams.

Mulčiavimas. Aronijos mėgsta drėgmę, todėl žemė aplink jas mulčiuojama durpėmis, pjuvenomis, lapais, šiaudais ar perpuvusiu mėšlu. Taip ne tik išlaikoma drėgmė, bet ir stelbiamos piktžolės, o dirvos paviršius išlieka purus.

Tręšimas. Aronijos tręšiamos taip pat, kaip ir kiti uogakrūmiai – kompleksinėmis trąšomis: pavasarį tręšiama trąšomis, kurių sudėtyje yra daugiau azoto, vasaros ir rudenio metu tręšiama trąšomis, kurių sudėtyje daugiau fosforo ir kalio. Kas 3-4 metus mineralines trąšas naudinga pakeisti organinėmis trąšomis.

Genėjimas. Aronijas reikia retinti, nes greitai sutankėja, o sutankėję krūmai nustoja derėti arba dera tik jų pakraščiai. Kasmet, anksti pavasarį, kovo mėnesį, arba vėlai rudenį, lapams nukritus, ligoti, nudžiuvę, silpni, seni, menkai derantys arba visai nederantys stiebai išpjaunami prie krūmo pagrindo. Senesnės nei septynerių metų amžiaus šakos išpjaunamos, nes dera prasčiau. Suaugusiame krūme paliekama ne daugiau kaip 10-12 stiprių ūglių.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Aronijos atsparios ligoms ir kenkėjams, išskyrus tik gleivėtuosius pjūklelius bei skydamarius. Nuo jų purškiama insekticidais, arba 0,7 proc. kalcinuotos sodos ir žaliojo muilo tirpalu. Ligos dažnesnės, kai krūmai susodinti per tankiai. Monilioze sergantys augalai purškiami 1 proc. bordo skysčiu: pirmąjį kartą – nužydėjus, antrąjį – praėjus 10 dienų po pirmojo purškimo.