|
|
Lietuvoje persikai pradėti auginti tarpukario laikotarpiu. Persikų vaisiuose yra cukraus, obuolių ir citrinos rūgščių, šiek tiek pektinų, karotino, vitaminų A, C ir B, dažančiųjų, rauginių medžiagų, eterinio aliejaus ir kalio junginių, kurie palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme. Labai patraukli išvaizda, sultingas, burnoje tirpstantis vaisių minkštimas. Aromatinės savybės ir skonis nulėmė, kad persikas neturi sau lygių tarp kitų vaisių. Be abejo, patys vertingiausi švieži vaisiai, tačiau jie tinkami ir perdirbimui. Iš vaisių verdami kompotai, uogienės, marmeladai, džemai, gaminamos cukatos, jie džiovinami.
Persikai labai anksti pradeda derėti -2-3 metais po pasodinimo, gausiai dera 10-12 metų. Palyginti su kitomis kaulavaisinėmis kultūromis, persikai užmezga labai daug vaisių ir jeigu krūmas negenimas arba silpnai genimas, sutankėjusiu vainiku ir daugybe vaisinių šakelių, labai greitai pasensta, sumažėja vaisiai ir derlius, galiausiai augalas žūva. Augalas yra šviesamėgis ir šilumamėgis. Apšalę, mechaniškai pažeisti persikai greitai atgyja, nes turi daug miegančių pumpurų ir jau po 2-3 metų vėl dera. Dirvožemiui nereiklūs, auga bet kokiame, tačiau būtinai laidžiame dirvožemyje, geriausiai – lengvame priemolyje. Mėgsta šiltas, saulėtas vietas.
Priklausomai nuo veislės, persikai dera liepos – rugpjūčio mėnesiais.
4-5 asmenų šeimai vertėtų pasisodinti bent vieną persiko medelį.
|
