DIRVA IR JOS PARUOŠIMAS

            Sodybų ir sodų sklypuose būna labai įvairios dirvos, kartais tenka įdėti daug darbo, kad jose sodo augalai gerai augtų ir duotų naudą. Auginant vaismedžius svarbus ne tik viršutinis dirvos sluoksnis, bet ir podirvis bei gilesni sluoksniai.

Tinkamiausios dirvos sodo augalams. Sodo augalams patys tinkamiausi yra purūs priemoliai arba priesmėliai. Juose plačiai ir giliai pasiskleidžia vaismedžių šaknys, paima pakankamai drėgmės ir reikalingų maisto medžiagų.

Obelys gali augti įvairiose dirvose, išskyrus gilius smėlius, labai glūdžius molius, kietus priemolius. Tačiau jos geriausiai dera pakankamai puriose ir drėgnose dirvose. Kai jose trūksta drėgmės, dažniausiai giliuose priesmėliuose, ant smėlio esančiuose priemoliuose, vaismedžiai auga palyginti neblogai. Bet nukrinta daug užuomazgų, o iš likusių išauga smulkūs, menkaverčiai vaisiai. Obelys geriau pakenčia šiek tiek per drėgnas dirvas negu per sausas. Geriausia dirvos reakcija yra, kai dirvos pH 5-6.

Kriaušėms parenkamos šiltesnės, saulėtesnės vietos, tada geriau subręsta vaisiai ir vaismedžiai geriau pasiruošia žiemojimui. Dirvai jos nereiklios, bet geriau auga sunkesnėse negu lengvesnėse dirvose. Labai kalkingose dirvose kriaušės suserga lapų geltimu – chloroze, todėl joms labiau tinka šiek tiek rūgštesnės dirvos.

Vyšnioms ir trešnėms reikia purių, daug organinės medžiagos turinčių, pakankamai drėgnų, bet neužmirkstančių dirvų, kuriose gruntiniai vandenys ne sekliau kaip 2-2,5 m gylyje. Vyšnių šaknys skleidžiasi negiliai, jeigu per sausa, lapai atima drėgmę iš vaisių ir dėl to derliai būna menki. Labiau tinka pakankamai laidus vandeniui vidutinio sunkumo priesmėlis ar lengvas priemolis, kurio pH yra ne mažesnis kaip 5,5. Sunkiose ir drėgnose dirvose vyšnios ir trešnės nusilpsta, iš jų teka sakai.

Slyvoms, abrikosams, persikams tinka nerūgščios, ne per daug šlapios, vidutinio sunkumo dirvos. Vėlyvųjų veislių slyvoms, kad geriau prinoktų, bei abrikosams ir persikams reikia parinkti šiltesnes, saulėtesnės, ne per šlapias, tačiau pakankamai drėgnas dirvas.

Uogakrūmiams reikia purių, gerai įtręštų, ypač organinėmis trąšomis, dirvų. Vieta turėtų būti saulėta. Juodieji serbentai labiau pakenčia drėgnesnes dirvas negu agrastai ar baltieji bei raudonieji serbentai. Agrastai gali augti ir rūgščiose dirvose, o juodiesiems serbentams reikia beveik neutralios reakcijos dirvų (pH 6-7). Šilauogėms būtina rūgšti durpė, kurios pH 3,5-4,5.

Braškėms, ypač ankstyvųjų veislių, tinka lengvesnės, greičiau sušylančios dirvos, nes tada uogos anksčiau prinoksta. Drėgnose dirvose jos skursta, serga puviniu. Tinkamiausios silpnai rūgščios reakcijos dirvos (pH 5).

Dirvų gerinimas. Turimuose sklypuose pirmiausia reikia atlikti bendrus dirvų ruošimo ir gerinimo darbus. Iš tokių darbų yra per šlapių plotų sausinimas, nereikalingų krūmų, kelmų, akmenų šalinimas, paviršiaus lyginimas, rūgščių dirvų kalkinimas, lengvų ar molio dirvų gerinimas, trąšų įterpimas.

Sausinimas ir paviršiaus lyginimas. Pats sodininkas gali kai kur nuleisti paviršinį vandenį, pagilinti lomas ir jose padaryti kūdras, bandyti pragręžti nelaidų sluoksnį ir šiuo būdu jas nusausinti. Kai netoli yra upelis, atviras griovys, galima padaryti nedidelį drenažą. Kartu su plotų drenavimu pašalinami nereikalingi krūmai, išrenkami akmenys, sulyginamas paviršius. Jo daug lyginti nereiktų, nes vienur bus nustumiamas reikalingas viršutinis sluoksnis, o kitur jis bereikalingai sustumtas. Svarbu paviršių taip sutvarkyti, kad niekur nesusitelktų vanduo ir būtų išsaugotas gražus reljefas.

Kalkinimas. Jei sklypų teritorijoje vyrauja rūgštūs dirvožemiai, tikslinga juos kalkinti. Sodams tinkamiausios yra dolomitinės kalkės, nes jose yra nemažai magnio. Kalkinimo darbus patartina atlikti likus metams iki sodo sodinimo. Kartu su kalkėmis nereikia įterpti mėšlo, barstyti amonio trąšų, superfosfato ar fosforitmilčių, nes susidaro šių trąšų nuostoliai.

Lengvų dirvų gerinimas. Tokiose dirvose svarbiausia taupyti drėgmę ir padaryti jas rišlesnes, kad ne taip greitai išsiplautų maisto medžiagos. Smėlius rišlesniais padaro organinės trąšos – mėšlas, durpės. Kuo daugiau organinių trąšų, tuo geriau. Tačiau šios medžiagos smėlyje greitai dūlėja ir jas reikia nuolatos papildyti. Molis yra ilgalaikė smėlių gerinimo priemonė, tik vaismedžiams jis įterpiamas kuo giliau. Paskleistą paviršiuje molingą uolieną geriausiai įarti 40-50 cm gyliu, arba įkasti. Smėlio dirvas reikia dažnai laistyti, bet ne per daug, kad vanduo sudrėkintų tik šaknų zoną ir neišplautų maisto medžiagų. Kai jose bus pakankamai drėgmės, viskas gerai augs ir derės.

Molio dirvų gerinimas. Moliams, priešingai negu smėliams, reikia suteikti purumo. Jiems, kaip ir smėliams labai tinka organinės trąšos, ypač durpės. Ilgam laikui gerinti tinkamiausias rupus paupių smėlis. Kuo daugiau smėlio ir kuo giliau jis įterpiamas, tuo geriau.

Sukietėjusiems, skeletiniams priemoliams purumo gali suteikti tik organinės trąšos arba atvežtas purus humusingas viršutinis dirvos sluoksnis. Sukietėjusio sluoksnio be šių priedų purenti neverta, nes po metų kitų dirva vėl sukietės.

Dirvų gerinimas trąšomis. Svarbiausios organinės trąšos yra mėšlas, durpės, kompostas. Jų sodui neribojama, kuo daugiau, tuo geriau. Sodą organinėmis trąšomis galima tręšti prieš gilų arimą, bet jos labai reikalingos ir suarus viršutiniam sluoksniui sukultūrinti, ypač uogakrūmiams.

Medžio pelenai, labai vertinga universali trąša. Kadangi juose nėra chloro, jie šiuo atžvilgiu geresni už kitas kalio trąšas. Daug kalcio turintys pelenai ypač gerai tinka rūgščioms dirvoms tręšti. Į dirvą pelenai beriami rudenį ir pavasarį.

Vaismedžius ir vaiskrūmius mineralinėmis trąšomis reikia tręšti prieš įveisiant sodą. Vaismedžiams kasamos 1 m pločio, 60-70 cm gylio duobės. Vienai duobei skiriama 0,5-1 kg superfosfato, 100-200 g kalio druskos, 20-30 kg organinių trąšų. Jos sumaišomos su žemėmis. Duobes reikia iškasti ir paruošti iš anksto.

VAISMEDŽIŲ SODINIMAS

Vaismedžių sodinukai. Kiekvienas vaisinis augalas, prieš persodinant jį į sodą, yra augęs medelyne. Persodinimas sutrikdo normalų augimą, nes augalai patenka į kitas sąlygas. Be to, iškasant iš medelyno, neišvengiamai pažeidžiama šaknų sistema, todėl sutrinka pusiausvyra su antžemine dalimi. Jeigu netinkamai laikomi ar vežami medeliai dar ir apdžiūsta, nėra ko tikėtis, kad gerai prigis. Tokie medeliai arba neprigyja, arba vėliau sprogsta, ilgai, net keletą metų, skursta. Jie vėliau ir dera. Lengviau prigyja ir geriau auga jaunesni augalai arba augalai užauginti vazonuose.

Perkant skiepus, reikia žiūrėti, kad jie būtų ne tik gerai išaugę, sveiki, bet ir nepadžiuvę bei neapšalę. Kartais turguje pirkėjas renkasi medelius su lapais, manydami, kad jie švieži. Tačiau lapai, ypač ankstyvą rudenį, garina drėgmę, medeliai greičiau džiūsta.  Medelius su lapais galima pirkti tik tuomet, jei jie išauginti vazonuose. Vazonuose išaugintų vaismedžių yra apsaugomos smulkios šaknelės, kurios yra labai reikalingos augalui prigyti ir vėliau jam maitintis. Nupirktų skiepų, išaugintų ne vazonuose, šaknis reikia pridengti drėgna medžiaga ir suvynioti i polietileno plėvelę.

Visi vaismedžiai privalo turėti aiškią viršūnę. Vienmečiai sodinukai gali būti nešakoti, o dvimečiai privalo turėti ne mažiau kaip 4 šakas, ne trumpesnes kaip 20-30 cm. Jos turi augti beveik horizontaliai ir proporcingai aplink kamieną. Atvežti vaismedžiai, auginti ne vazonuose, į sodą tuojau pat sodinami, arba apkasami žemėmis ir gerai palaistomi. Vazonuose užauginti vaismedžiai tik palaistomi.

Vaismedžius sodinukus geriausia pirkti Valstybės institucijų kontroliuojamuose medelynuose. Jie turi kokybę patvirtinantį augalo pasą.

Duobių paruošimas. Duobes vaismedžiams sodinti galima paruošti iš anksto arba jas kasti prieš pat sodinant. Jeigu visas sodo plotas tinkamai patręštas ir giliai supurentas, didelių duobių nereikia. Pakanka iškasti tokias duobutes, kad tilptų vaismedžių šaknys. Iš anksto neparuoštose dirvose duobės kasamos didesnės. Obelims ir kriaušėms pakanka 80-120 cm  pločio ir 50-60 cm gylio, kaulavaisiams – 60-80 cm pločio ir 30-50 cm gylio duobių. Dirvą duobėje galima pagerinti pridedant 15-20 kg komposto arba gerai perpuvusio mėšlo. Šviežias mėšlas gali apdeginti šaknis. Nepatartina į duobes pilti ir durpių. Lengvose dirvose galima pridėti priemolio, bet jį reikia gerai sumaišyti su likusia žeme. Nederlingose dirvose į duobes galima taip pat įberti superfosfato (0,6-0,8 kg sėklavaisiams ir 0,5-0,6 kg kaulavaisiams). Kad vaismedžiai lengviau pasisavintų fosforą, rekomenduojama kartu su juo išberti 50-75 g karbamido arba amonio salietros. Reikia atminti, kad didesnės trąšų, ypač kalio ir azoto, normos vaismedžiams gali pakenkti. Visos trąšos gerai sumaišomos su dirva, kad neapdegintų vaismedžių šaknų. Derlingose dirvose pakanka duobes pripildyti ariamojo sluoksnio dirvožemio.

Norint vaismedžius sodinti pavasarį į išlanksto iškastas duobes, jas reikia pripildyti rudenį, o prieš sodinimą pakanka iškasti tik tokią duobutę, kad tilptų šaknys. Neužpylus duobių iš anksto, pavasarį jose prisirinks vandens ir sodinimą teks suvėlinti.

Sodinimo laikas. Jeigu laikomasi pagrindinių reikalavimų ir apsaugos priemonių, visus vaismedžius mūsų sąlygomis galima sodinti tiek rudenį, tiek pavasarį. Rudenį geriausias sodinimo terminas yra iki spalio vidurio. Anksti pasodinti augalai spėja užgydyti šaknų žaizdas ir pradeda auginti naujas aktyvias šakneles. Pavasarį sodinimo laikas trumpesnis. Augalai sodinami kaip galima anksčiau, kad jų šaknys pradėtų augti tuomet, kol dar nesusprogsta pumpurai. Rudenį pasodintų vaismedžių šaknys gali dažniau pašalti. Todėl, kai nėra galimybės tinkamai mulčiuoti pasodintų vaismedžių, rudenį patartina sodinti obelis, o kriaušes, slyvas, vyšnias ir trešnes – pavasarį.

Sodinukų sodinimas. Prieš sodinant naudinga sodinukų šaknis keletui valandų pamerkti į vandenį (tiek augintų vazonuose, tiek augintų atvirame grunte). Kad skiepai greičiau prigytų, prieš sodinant šaknys pamirkomos į mėšlo ir molio tyrę, imant po lygiai molio ir mėšlo.

       Labai svarbu tinkamas sodinimo gylis. Jis nustatomas pagal šaknies kaklelį arba skiepijimo vietą. Šaknies kakleliu vadinama ta dalis, kur šaknys pereina į kamieną. Paprastai šioje vietoje šiek tiek keičiasi žievės spalva. Skiepijimo vieta yra aukščiau šaknies kaklelio. Ją galima pažinti pagal būdingas žievės raukšles ir nupjauto poskiepio žaizdą. Obelys ir kriaušės su sėkliniais poskiepiais sodinamos iki šaknies kaklelio, su vegetatyviniais (žemaūgiais) – giliau, bet taip, kad skiepijimo vieta liktų virš dirvos paviršiaus. Giliau sodinamos slyvos, abrikosai, persikai bei vyšnios su trešnėmis, ypač skiepytos į kvapiąją vyšnią. Joms patartina užberti žemių ir ant skiepijimo vietos, kad sumažėtų slyvų, abrikosų ir persikų poskiepių atžalų, o vyšnios ir trešnės neatlūžtų. Reikia atminti, kad vaismedžius visada geriau sodinti giliau negu pernelyg sekliai, kad neapsinuogintų šaknies kaklelis, o kartais ir šaknys. Kadangi puri dirva duobėje slūgsta, žemių užpilama 3-4 cm aukščiau. Serbentai ir agrastai sodinami giliau - jų šaknies kaklelis turi būti 6-8 cm po žeme. Tuomet sodinukai iš požeminės stiebo dalies išleidžia papildomas šaknis ir ūglius. Susiformuoja vešlesni krūmeliai, jie būna ilgaamžiškesni, nes išaugina daugiau pakaitinių stiebų. Aviečių šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi ir tik lengvose dirvose galima sodinti apie 5 cm giliau.

Pasodintus vaismedžius ir vaiskrūmius būtina palaistyti. Nelygu dirvos drėgnumas ir sodinimo laikas, vienam vaismedžiui reikia 5-10 l vandens. Laistant sudaromos palankesnės sąlygos vaismedžių šaknims. Gerdamasis į dirvą vanduo prispaudžia dirvožemį prie sodinukų šaknų. Todėl palaistyti reikia net ir tada, kai dirva drėgna. Kad vanduo nenutekėtų į šalis, aplink vaismedį iš žemių suformuojama lėkštės formos įduba. Sausu oru jaunus medelius reikia palaistyti keletą kartų per savaitę. Greičiausiai vandens pristinga lengvesnėse dirvose pavasarį pasodinti vaismedžiai. Vienam vaismedžiui palieti reikia apie 10 l vandens.

Pasodintus vaismedžius patariama mulčiuoti. Mulčiuota dirva būna geresnės struktūros, lėčiau išgaruoja drėgmė, mažiau dygsta piktžolių. Mulčias saugo rudenį pasodintų vaismedžių šaknis nuo šalčio. Mulčiuojami palaistyti vaismedžiai, mulčias paskleidžiamas lygiai su duobe arba šiek tiek plačiau. Dirva užberiama bent 5-8 cm sluoksniu. Jeigu nėra kuo mulčiuoti, palaistytas plotas užberiamas sausa žeme. Rudenį pasodintų vaismedžių pomedžius galima mulčiuoti vėliau, nes tuo metu dirvos džiūsta lėčiau, augalai neauga, jiems užtenka drėgmės. Galima mulčiuoti ir pašalusią dirvą. Tuomet kartu užpilama ir antžeminė poskiepio dalis. Geriausia mulčiuoti durpėmis, kompostu ar mėšlu, bet tinka ir pjuvenos, medžių drožlės, žievės. Mėšlas turi būti gerai perpuvęs, be piktžolių sėklų. Pjuvenos, medžių drožlės ir žievės yra prastesnis mulčias, nes jas suskaidyti mikroorganizmams reikia daug azoto. Irdamos medienos atliekos šiek tiek parūgština dirvą. Dėl to pjuvenos, medžių drožlės ar žievės labiau tinka sunkesnėms ir nerūgščioms dirvoms mulčiuoti.

Pasodinti vaismedžiai genimi ir formuojami. Rudenį įveisti sodai genimi anksti pavasarį, pasodinti pavasarį - tuojau pat. Jeigu pasodinote vienmečius skiepus be vainikėlių, 80-90 cm aukštyje virš pumpuro patrumpinkite viršūnėlę. Kai medelių vainikėlis yra per arti žemės arba jie turi tik 1-2 šakeles, visi šoniniai ūgliai pašalinami, o viršūnėlė nukerpama anksčiau minėtame aukštyje. Sodinukų, kurie turi vainikėlį 60-70 cm aukštyje, genėti nereikia. Pirmajame aukšte medeliams reikia 3-4 šakelių. Kai jų daugiau, perteklių išpjaukite. Jeigu šoninės šakos auga stačiai į viršų, jas geriau atlenkti horizontaliai ir pririšti virvutėmis prie kamieno apačios arba kuolo. Kai šakos ima augti norima kryptimi, virvutės atrišamos. Šakos ties atsišakojimu neturėtų būti storesnės kaip 40 % liemens storio. Agrastų ir serbentų ūgliai patrumpinami, paliekant virš žemės 2-3 pumpurus. Jeigu ūglių daug, keletą galima palikti netrumpintų.

Jei sodinate žemaūges ar pusiau žemaūges obelaites, ar kriaušes reikės ir kuolų joms pririšti. Daugumos žemaūgių vaismedžių šaknys yra netvirtos ir neišlaiko medelių svorio. Pusiau žemaūgių vaismedžių šaknynas tvirtesnis, bet ir juos reikia paremti pirmuosius 3-4 metus, kad lengviau formuotųsi vainikai. Kuolai turėtų būti apie 3 m aukščio, į žemę įkalti iki 0,5 m. Versliniuose soduose kuolai statomi specialia technika. Sodininkams mėgėjams lengviausia kuolus įkalti. Kuolas įkalamas apie 20 cm nuo medelio, geriausiai pietų pusėje. Tuomet jo metamas šešėlis apsaugos jaunų medelių kamienėlius nuo perkaitimo pavasarį.

Jeigu prieš sodo įveisimą žemė tinkamai paruošta, pirmaisiais metais vaismedžiai tręšiami tik azoto trąšomis. Rudenį pasodintus vaismedžius galima tręšti, kai pradeda sprogti pumpurai, pasodintus pavasarį - ne mažiau kaip po mėnesio. Kiekvieno vaismedžio šaknų srityje ant dirvos išberiama apie 30-60 g amonio salietros arba atitinkamas kiekis kitų azoto trąšų (po 10-20 g N vaismedžiui). Lengvesniuose, mažiau humusinguose dirvožemiuose vaismedžius galima tręšti du kartus. Antrą kartą tręšiama praėjus mėnesiui po pirmojo tręšimo, bet ne vėliau kaip iki birželio vidurio. Trąšų normą galima padidinti, kai pomedžiai mulčiuoti pjuvenomis, medžių drožlėmis ar žievėmis.

Tolesnė priežiūra. Vėliau sodas prižiūrimas įprastai - laistoma, tręšiama, saugoma nuo ligų ir kenkėjų. Svarbu, kad sode neželtų piktžolės, nes jos sunaudoja daug drėgmės ir maisto medžiagų. Daugiametės piktžolės išnaikinamos ruošiant dirvą, bet joje lieka daug piktžolių sėklų. Pirmaisiais ir antraisiais metais pomedžiuose dygstančios piktžolės išravimos.