Šilauogės – tai ilgaamžė sodo kultūra, auganti rūgščioje dirvoje ir deranti 25-40 metų. Sodinė šilauogė yra verta dėmesio dėl švelnaus skonio, puikios išvaizdos uogų, kurios savo sudėtyje turi daug biologiškai aktyvių medžiagų. Jos dar vadinamos „XXI amžiaus uogomis“.
SODINIMAS. Šilauogė sodinamos anksti pavasarį arba rudenį. Joms tinka lengvi, rūgštūs, laidūs vandeniui dirvožemiai, kurių pH yra 3,5-5,0. Joms patinka saulėta, apsaugota nuo stiprių vėjų vieta. Sodinukai sodinami eilėmis, vienas nuo kito paliekant 1,1 – 1,5 m atstumu, o tarp eilių paliekami 2,5 – 3 m tarpai.
Sodinant šilauoges paruošiamos 0,6 m gylio bei pločio duobės, kurių dugnas užpilamas 5-10 cm rupaus žvyro drenažo sluoksniu (tai ypač aktualu sunkesniuose dirvožemiuose), o pati duobė užpilama aukštapelkių durpėmis ar durpių – spygliuočių pjuvenų mišiniu. Į duobes negalima dėti mineralinių trąšų ir šviežio mėšlo. Sodinant priesmėlio dirvožemiuose galima naudoti durpes arba durpės ir perpuvusių ąžuolo lapų mišinį. Pirmais mėnesiais po pasodinimo šilauogėms svarbu palaikyti optimalų drėgmės režimą, kadangi sodinių šilauogių šaknų sistema yra sudaryta iš plonų šaknelių, kurios išsidėsto labai arti žemės paviršiaus, o šaknys neturi daugeliui kitų augalų būdingų šakniaplaukių, todėl sunkiau pasisavina vandenį iš dirvožemio. Būtent dėl šios priežasties sodinės šilauogės netoleruoja nei sausros, nei per didelės dirvožemio drėgmės. Šilauogės laistomos tiek, kad dirvožemis būtų drėgnas, bet neužmirkęs. Drėgmės trūkumas ypač nepageidaujamas po sodinukų sodinimo, vėliau – uogų užuomazgų formavimosi bei uogų nokimo metu. Sausros metu nelaistomų šilauogių uogos susmulkėja, praranda prekinę išvaizdą, pasidaro neskanios. Be to, pasodinus šilauoges, būtina naikinti piktžoles, kurios konkuruoja su šilauogių krūmais dėl vandens, maisto medžiagų ir šviesos.
Pavasarį pasodinti augalai naujas šaknis pradeda formuoti tik po 1,5-2 mėnesių, kai sulapoja ūgliai ir baigiasi žydėjimas. Todėl sodinukai turi turėti gerai išsivysčiusią šaknų sistemą. Sodinimui į vietą tinka 2-3 metų sodinukai. Prieš sodinimą patartina gerai sudrėkinti durpes ir palaukti, kol vanduo tolygiai pasiskirstys. Pasodinus reikia pašalinti visus sodinimo metais pasirodžiusius žiedus, nes žydėjimas ir uogų mezgimas gerokai sulėtina ūglių augimą ir stabdo augalų įsitvirtinimą naujoje vietoje. Rudenį reikia šaknis mulčiuoti pjuvenomis, nes jaunų augalų šaknys jautrios labai žemoms temperatūroms, ypač, jei nėra sniego. Tačiau, mulčiuojant pjuvenom, pavasarį reikia padidinti azoto trąšų normas, nes pjuvenas skaidančios bakterijos irgi naudoja azotą. Mulčiavimui taip pat tinka susmulkinta spygliuočių žievė ir rūgščios durpės.
Skirtingų veislių sodinių šilauogių krūmai užauga nuo1 iki 1,8 m aukščio. Jos žydi gegužės antroje pusėje – birželio pradžioje. Sodinių šilauogių krūmai gali augti po vieną, tačiau, norint didesnio derliaus, reikia sodinti kelis skirtingų veislių krūmus. Uogos sunoksta praėjus 2-3 mėnesiams po žydėjimo. Uogų dydį ir kokybę lemia ne tik veislės ypatybės, bet ir vyraujančios oro sąlygos, augalo amžius, stiebų ir ūglių išsivystymas.
UOGŲ SKYNIMAS. Jei sodinimo ir priežiūros darbai buvo atlikti teisingai, šilauogės derėti pradeda jau sekančiais metais (kaip minėta, sodinimo metais visus žiedus būtina išskinti). Maksimaliai dera jau 5-6 metų krūmai. Sodinių šilauogių uogos sunoksta palaipsniui. Nokstančių uogų odelė pirmiausia nusidažo tamsiai violetine spalva. Tuo metu uogos dar auga, todėl skinant per anksti, prarandama dalis derliaus. Vėliau violetinė spalva pereina į tamsesnę ar šviesesnę mėlyną. Įgijusios būdingą spalvą, tinkamą skonį uogos pasiekia tik po 7-10 dienų. Tokias uogas jau galima vartoti ir šviežias ir perdirbtas. Nesunokusios uogos būna ne tokios aromatingos ir skanios.
GENĖJIMAS. Šilauogės paprastai genimos žiemos pabaigoje, iki pumpurų brinkimo. Svarbu, kad po genėjimo jau nebūtų stiprių šalčių. Stiprus krūmų genėjimas skatina tvirtų stiebų ir ūglių augimą, tokių krūmų uogos būna stambesnės. Nugenėjus silpniau, stiebai ir ūgliai irgi būna silpnesni, uogos smulkesnės, jos sunoksta vėliau, nors jų būna ir daug.
Pirmiausia šalinami pakenkti ligų ir apdžiuvę stiebai, bei nulinkusios, krūmo apačioje augančios šakos. Pagrindinė taisyklė – nepalikti senesnių, nagu 4-5 metų stiebų. Gerai nugenėtas šilauogės krūmas turi ne daugiau kaip 8 pagrindinius stiebus.
TRĘŠIMAS. Šilauogės – mažai maisto medžiagų reikalaujantis augalas. Trąšų kiekis priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvožemio pH, organinių medžiagų kiekio jame, drėgmės sąlygų, mulčiavimo medžiagos. Anksti pavasarį, nutirpus sniegui, šilauogės tręšiamos azoto trąšomis. Vegetacijos metu šilauoges patartina tręšti kompleksinėmis rūgščiomis trąšomis, kurios didina dirvožemio rūgštingumą (geriausiai tam tinka specialios šilauogėms tręšti skirtos trąšos). Tręšiama tris kartus – gegužės pradžioje, gegužės vidutyje ir birželio mėnesį. Šilauogyne galioja svarbi taisyklė – nepertręšti. Šilauogių mikoriziniai grybai yra labai jautrūs didesniam azoto trąšų kiekiui, todėl tręšiama mažomis trąšų dozėmis. Šilauogės gerai auga ir dera, kada uogakrūmiai tręšiami laiku, teisingai pasirinktomis trąšomis ir reikiamomis jų normomis.
LIGOS IR KENKĖJAI. Svarbiausia apsaugos nuo ligų priemonė – sveikų sodinukų sodinimas, be to, uogakrūmiai bus atsparesni ligoms ir kenkėjams, jei augs tinkamai parinktoje vietoje, augalams netrūks vandens ir maisto medžiagų, jei nebus sąlygų ligoms ir kenkėjams plisti.
Didžiausius nuostolius šilauogėms padaro grybinės ligos. Jos ypač pavojingos jauniems augalams. Grybinės ligos pažeidžia įvairias augalo dalis: stiebus, žiedus, lapus, uogas. Labiausiai paplitę – stiebų deguliai ir vėžys.
Stiebų deguliams būdingi požymiai – rausvos apvalios ar ovalios dėmės ant 1-2 metų amžiaus šilauogės stiebų, atsirandančios anksti pavasarį ties buvusiomis lapų suaugimo vietomis aplink pumpurus. Dėmelės didėja, paruduoja, audiniai apie pumpurą apmiršta. Pažeisto stiebo lapai pagelsta ir vasarą stiebas nudžiūsta. Žaizdos dažniausiai susidaro apatinėje stiebo dalyje. Kartais jos pažeidžia šaknies kaklelį ir tada nudžiūsta visas krūmas. Pagrindinė apsaugos priemonė yra genėjimas kuo ankstyvesnėje ligos fazėje. Šilauogių veislės nevienodai jautrios šiai ligai.
Vėžiui būdingi požymiai – spuogeliai ant šakų. Užsikrečia per jauniausias, intensyviausiai augančias dalis, per žiedus. Infekcija plinta per mechaninius, ar nuo šalčio atsiradusius pažeidimus. Pagrindiniai skiriamieji požymiai – nudžiūvusios jaunų stiebų viršūnės ir paraudę, sudžiūvę, bet nenukritę nuo šakų lapai. Apsaugos priemonės – genėti ir deginti pažeistus stiebus ir šakas, nepertręšti azoto trąšomis, nesodinti šaltoje, šlapioje dirvoje.
Kekerinis puvinys daug žalos padaro visam augalui. Pažeistose vietose stiebas paruduoja, vėliau papilkėja ir primena nuo šalčio nukentėjusią vietą. Grybas dažniausiai pažeidžia žiedus (jie paruduoja), lapus, uogas. Nuo šios ligos sumažėja šilauogių uogų derlius. Liga plinta nuo jaunų augančių viršūnių į krūmo apačią. Apsaugos priemonės – vengti pertręšimo, gausaus laistymo žydėjimo metu.
Kovai su ligoms naudojami fungicidai.
Šilauoges pažeidžia ir kenkėjai – vabzdžiai bei jų lervos: lapsukių lervos, amarai, skydamariai ir kt. Kovai su kenkėjais naudojami insekticidai.
Šilauoges pažeidžia ir virusinės ligos. Užsikrėtę virusais augalai užauga maži, jauni ūgliai džiūsta, lapai deformuojasi. Juos nustatyti labai sunku, o sunaikinti užsikrėtusiuose augaluose neįmanoma, būtina sunaikinti pačius užsikrėtusius augalus.