Graikinis riešutmedis – tai vaistinis, maistinis, dekoratyvinis ir medingas augalas. Lietuvoje tai vienas seniausiai introdukuotų medžių, jau XIX a. augintas dvarų parkuose.

Labiausiai vertinami graikinio riešutmedžio vaisiai, jie vartojami švieži, džiovinti, kepami, iš jų  spaudžiamas aliejus ar kitaip perdirbami. Be to, jie turi ir gydomųjų savybių. Graikinių riešutmedžių mediena puikiai tinka baldams gaminti, o žievė naudojama kosmetikos pramonėje, audiniams dažyti.

Augumas: suaugęs medis yra maždaug 7-8 m aukščio, jis kiek mažiau augus, nei kiti riešutmedžiai. Vainikas šakotas, gana glaustas. Lapai dekoratyvūs. 

Derėjimas: derėti pradeda anksti - jau 3-4 metais po pasodinimo. Šiai veislei būdingas pakartotinis žydėjimas ir pakartotinis derėjimas - pavasarį peržydėjęs pirmą kartą, po poros savaičių žydi vėl. Antro žydėjimo žiediniai pumpurai formuojasi pavasarį, todėl šalčiai jiems nepavojingi. Pirmojo žydėjimo metu reikalingas kitų riešutmedžių apdulkinimas, o antrasis žydėjimas savidulkis. Deri didelėmis kekėmis, gausiai, kasmet.

Derlius: pirmo derliaus riešutai subręsta rugsėjo pabaigoje, antrojo - spalio antroje pusėje. Pirmojo derliaus riešutai sveria vidutiniškai po 10 g. Priklausomai nuo oro sąlygų galimas derlius nuo 40 iki 150 kg nuo medžio. Graikiniai riešutai geriausios kokybės būna tuomet, kai patys pradeda kristi nuo medžio – kiekvieną dieną surinkite nukritusius riešutus. Nuvalyti graikiniai riešutai džiovinami sausoje gerai vėdinamoje patalpoje, viena eile sudėti į dėžutes, ne aukštesnėje nei 25°C temperatūroje, apie dvi savaites. Išdžiovinti riešutai laikomi orui pralaidžiuose maišuose. Netinkamai džiovintų riešutų branduolys bus juodas ir neskanus.

Vaisiai: vidutinio dydžio, truputį ovalūs. Branduolys sudaro daugiau kaip 50 procentų visos riešuto masės, lengvai išsilukštena, labai gero, malonaus sviestinio skonio, be kartumo. Riešutų branduoliai maistui vartojami švieži, džiovinti ar kepinti.

Atsparumas: ligoms ir kenkėjams atsparūs. Šalčiui jautresni jauni augalai, todėl patartina juos sodinti šiltesnėje, apsaugotoje nuo šaltų vėjų vietoje. Suaugę medžiai žiemas ištveria pakankamai gerai. Jų nepuola jokie kenkėjai, priešingai – arti augantys kiti vaismedžiai būna sveikesni, nes riešutmedžių lapuose yra vabzdžius atbaidančių medžiagų.

Sodinimas: mėgsta pakankamai derlingas, išlaikančias drėgmę, bet neužmirkstančias dirvas, tinkamiausi giliai įdirbti nerūgštūs priesmėliai ar priemoliai. Gausiau derės pasodinti saulėtoje, nuo šaltų vėjų apsaugotoje vietoje. Sodinant patartina patrumpinti liemeninę šaknį. Kasti reikia gilesnę duobę, iki 1 m gylio ir tiek pat pločio. Į duobės dugną primesti skaldos, plytų, statybinių duženų, užberti žemėmis ir tada sodinti tokiame pačiame gylyje, kaip augo medelyne. Šaknys, atsirėmusios į kietą pagrindą, formuoja daugiau šoninių šaknų, todėl sodinukai pradeda anksčiau derėti, net 2-4 metais, ir gausiai dera kasmet. Vienas šalia kito sodinami 8-10 m atstumu.

Priežiūra: kad pomedžiai būtų purūs, pasodintus riešutmedžius patartina mulčiuoti. Esant sausroms, ypač jaunus medelius, būtina laistyti. Tręšiant riešutmedžius nepatartina padauginti azoto trąšų, reikia tręšti kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio, kalcio ir magnio kiekiu. Rudenį patartina tręšti medžio pelenais, į dirvą įterpti smulkintų kiaušinių lukštų. Graikiniai riešutmedžiai genimi liepos pabaigoje, nevertėtų labai susivėlinti, o genėti pavasarį arba sodinimo metu negalima, nes jie „ašaroja“ ir nusilpsta.

Įdomu: pastebėta, kad šalia graikinio riešutmedžio neskraido uodai – turbūt juos atbaido specifinis lapų skleidžiamas aromatas. Jei atsirado kandžių, pridėkite į spintas žalių riešutmedžių lapų ir jos išnyks.