|
Lietuvoje abrikosai pradėti auginti XX a. pradžioje. Iš pradžių šiltnamiuose, vėliau – augalus sodinant prie pietinės namo sienos. Tokie bandymai pasiteisino ir dabar abrikosus galima sutikti dažnoje sodyboje.
Abrikosų vaisių minkštime yra cukraus, organinių rūgščių, kalio, geležies, mikroelementų, A, B grupės, PP, K, E vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Vaisiai vartojami švieži, džiovinti arba perdirbti. Vertingiausi švieži, tačiau jie išsilaiko labai neilgai iki 10 dienų, todėl dažnai jie perdirbami: verdamos labai skanios uogienės, džemai, marmeladas, kompotas.
Kadangi abrikosai natūraliai auga kalnų šlaituose, akmeninguose dirvožemiuose, kuriuose gausu oro, tad sodinant abrikosus, reiktų parinkti laidžias orui lengvo priemolio arba priesmėlio dirvas, tinka ir smėlis, gausiai praturtintas humusu. Augalas nemėgsta užmirkusios dirvos, bet ir sunkiai ištveria sausras. Tai šilumamėgis augalas, todėl jam vertėtu parinkti šiltesnes sodo vietas.
Tinkamomis sąlygomis auginami abrikosai jau pirmais derėjimo metais išaugina nemažą derlių, o suaugę vaismedžiai neretai subrandina net 100 ar daugiau kilogramų vaisių.
Abrikosų vaisiai noksta liepos antroje pusėje – rugpjūčio mėnesiais. Jei planuojama vartoti šviežius, vaisiai skinami visiškai prinokę, įgavę jiems būdingą spalvą. Perdirbti skirtus vaisius galima tiesiog nukrėsti purtant medį.
4-5 asmenų šeimas pakanka vieno savidulkio abrikoso sodinuko, arba 2 kryžmadulkių sodinukų.
|